„Santarvė“ tęsia pažintį su Mažeikių krašto kultūros premijos laureatais. Tokia premija skiriama kultūros ir meno kūrėjams už aukščiausius laimėjimus respublikiniuose ar tarptautiniuose konkursuose, novatorišką kultūrinę idėją ir jos įgyvendinimą Mažeikių krašte, ilgametę aktyvią ir reikšmingą veiklą šioje srityje, etnokultūros puoselėjimą, kultūrinį šviečiamąjį darbą.
Šį kartą kalbamės su Vytautu Ramanausku, kuriam Mažeikių krašto kultūros premija buvo įteikta pernai vasarą. Mažeikiškiams jis žinomas kaip vyriausiasis muziejininkas, senojo amato – tošininkystės puoselėtojas.
Šiek tiek biografijos
V. Ramanauskas gimė ir augo Šilalės rajone Kvėdarnoje. Tačiau jau 50 metų gyvena Mažeikiuose. 1981 m. baigęs Mažeikių 5-ąją (dabar Senamiesčio) vidurinę mokyklą įstojo į Technologijos technikumą. Atitarnavęs armijoje, toliau mokslus tęsė Kauno maisto pramonės technikume, vėliau dirbo Mažeikių duonos kombinate. O nuo 1989 metų – Mažeikių muziejuje.
Per trisdešimt savo darbo Mažeikių muziejuje metų V. Ramanauskas surinko didelę kolekciją nuotraukų, kurios yra neįkainojamos miesto istorijos tyrinėjimams. Jo pastangomis 2018-aisiais išleista pirmoji istorinė knyga apie Mažeikių miestą „Mažeikių istorinė fotografija: XIX a. pab.–1940 m.“.
Muziejaus ir kitų įstaigų lankytojai daugybę kartų turėjo galimybę per fotografijas – apžiūrėdami V. Ramanausko parengtas nuotraukų parodas, pažinti Mažeikių miesto istoriją.
Beveik tris dešimtmečius kartu su žmona Raimonda Ramanauskiene jis užsiima tošininkyste, gamina įvairios paskirties daiktus: dėžutes, tošines, peilių makštis, rankines, pintines, barškalus ir žaislus vaikams.
– Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės ir to meto kultūros sąsajas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje?
– Nors ir esu gimęs kitur, bet nuo 1971 m. – aš jau Mažeikių rajono gyventojas. Taip jau išeitų, kad šie metai – jubiliejiniai, pusę amžiaus su trumpomis pertraukomis aš esu mažeikiškis.
Vaikystėje kultūra nelabai ir rūpėjo. Įsimintinas pirmas apsilankymas kino teatre „Draugystė“, kur buvo demonstruojamas kino filmas „Herkus Mantas“. Taigi, vaikystėje svarbiausia buvo kinas, mano amžininkai mažeikiškiai prisimena, kokios eilės būdavo prie kino teatrų, kai atveždavo kokį mums įdomesnį filmą. Pamenu, kai rodė „Zoro“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Alenas Delonas, tik iš ketvirto karto stovint eilėje pavyko gauti bilietą.
Kitas momentas: tuomet mokykloje buvo platinami kino abonementai, kur už nedidelę kainą turėjai galimybę išvysti daug filmų, aišku, didžioji dalis buvo sovietiniai. Jau ir mokydamasis Muzikos mokykloje ne visada iki jos nueidavau, nes pakeliui buvo kino teatras.
Pats kultūrinėje veikloje dalyvauju nuo 1972 m. Iš pradžių kaip aštuonmetės mokyklos spaliukų choro dalyvis, vėliau buvo Muzikos mokyklos vaikų choras, pučiamųjų orkestras, ETG pučiamųjų orkestras, rajoninės, respublikinės dainų šventės, koncertai, konferencijos. Visko būta daug, buvau mažas sraigtelis to meto kultūriniame gyvenime, ir tiek.
– Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
– Dėl profesijos baigęs vidurinę nebuvau apsisprendęs, įstojau į Kauno pramonės technikumą studijuoti naftos perdirbimo technologijos. Užbaigiau vieną kursą, po to dvejus metus muzikavau sovietinėje kariuomenėje. Po to sekė mokslai Kauno maisto pramonės technikume, nes prie maisto sovietmečiu laikytis buvo gerai, galėjai kažką „sukombinuoti“, išnešti. Tuomet už tai galėjai gauti gerus pinigus. Tačiau teko vis žiūrėti į laikrodį ir laukti darbo dienos pabaigos. Tuomet ir supratau, kad tai ne man.
Be to, jau buvo prasidėjęs atgimimas, buvau pasinėręs į folklorinę veiklą. Nutariau kardinaliai keisti savo gyvenimą ir eiti darbuotis į muziejų. Tai man nebuvo svetima sfera. Tėvas buvo, kaip dabar sakoma, muziejaus savanoris, padėjo muziejininkams rinkti eksponatus, kartu važinėdavo po rajono senas sodybas, tad dar vaikystėje muziejų pamačiau ne vien iš vitrininės, bet ir iš užkulisinės pusės.
Pradėjus dirbti muziejuje, sukūrus šeimą su bendraminte kolege Raimonda, gimus vaikams iškilo galvosūkis, kaip pragyventi iš kultūrininko atlyginimo. Taip bemąstant, į gyvenimą atėjo meistrystė. Iš pradžių gaminau medines dėžutes, šaukštus, o nuo 1994-jų ėmiausi ir tošies. Prasidėjo tautodailininkų mugės, o vėliau ir eksperimentinės archeologijos festivaliai, vikingų marketai, kelionės, bendraminčiai… Ypač džiugina, kad jaunesnė karta pamėgo dainą, o muzikos renginiuose vakarais būna daug. Ko gero, daina man ir yra arčiausiai dūšios, važiuodamas dažniausiai nesijungiu radijo, galiu ir pats sau pasidainuoti.
užsiima tošininkyste. Nuotr. iš redakcijos archyvo
– Krašto kultūros premija – daugelio metų darbo, Jūsų indėlio įvertinimas. Kaip manote, kokie Jūsų darbai ir pasiekimai jos buvo labiausiai verti?
– Ko gero, iš muziejinės veiklos labiausiai vertinu nuotraukų „knebinėjimą“. Dirbdamas muziejuje, nemažai jų surinkau, po to skaitmeninau, išdidintas fotografijas nagrinėjau monitoriaus ekrane. Nuotraukos sudėtos į knygą „Mažeikių istorinė fotografija XIX a. pab.–1940 m.“.
– Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
– Koks mano vaidmuo kultūriniame gyvenime? Nežinau. Man įdomi Mažeikių praeitis, jei dar kam tai įdomu, pasidaliju, gyvenu savo gyvenimą, ir tiek, nenoriu nei susireikšminti, nei susimenkinti, stengiuosi, kad neužgestų profesinės veiklos džiaugsmo kibirkštėlė – „cinkelis“, kad neliktų vien rutina. Tada jau būtų liūdna… Bet, pasižiūrėjęs į dešimtą dešimtį su lazdele žengiantį viskuo besidomintį Tėvą, turiu viltį tą kibirkštėlę dar išlaikyti.
Kas dėl planų, tai norėčiau toliau užsiimti senąja fotografija, jei aplinkybės leis, norėčiau išleisti dar Mažeikių istorinės fotografijos knygų iš 1940–1990 m. laikotarpio, o taip pat nuo 1990-ųjų iki šių dienų. Jei Lietuvos kultūros taryba toliau palaikys, norėčiau Mažeikių muziejuje suformuoti Lietuvos fotografijos klasikų nuotraukų kolekciją, skirtą Žemaitijai.
– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniam gyvenimui? Jei galėtumėt, ką pakeistumėte ar sukurtumėte pirmiausia?
– Mažeikiuose man labiausiai trūksta miesto dailininko su grupele bendraminčių, turinčių „cinkelį“ ir miesto viziją. Dabar atvažiuoja kažkas, paprojektuoja, kartais nereikia ir važiuoti, „guglo“ užtenka. Ar tai nėra tik europinių pinigų įsisavinimas?
Tvarkinga, gražios trinkelės, namų fasadai, bet dūšios nėra (realiai, vakare miesto centre nė gyvos dūšios). O ar gali būti kitaip, jei prašalaičiui projektuotojui Mažeikiai – tik statistinis objektas, jo su mūsų miestu nesieja emocinis ryšys. Atvažiavai, gražiai pakalbėjai, suprojektavai kažką, pinigus pasiėmei ir viso gero. Ar iš svetur atvykęs projektuotojas gali suteikti Mažeikiams tapatumo?
– Kaip manote, ar šių dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės – suderinami ar visiškai skirtingi dalykai?
– Šiame globaliame pasaulyje viskas suderinama, reikia tik vizijos, gerų norų ir palaikymo.
Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria, atskleidžia savo kultūrinę tapatybę, kas gali tai paskatinti, padėti?
– Visas pasaulis dabar jauno žmogaus kišenėje, jo mobiliajame telefone. Mums, vyresnės kartos žmonėms, tai sunku suvokti. Bėda ta, kad informacijos, tempo, visokių pagundų jaunam žmogui yra tiek daug, kad jis nuo viso to pertekliaus – „raskažio“ išsenka, o tada kyla pagunda per daug į nieką nebesigilinti, tapti eiliniu vartotoju, daugiau suvartojančiu, nei sukuriančiu.
Kas jaunam žmogui gali padėti? Gal mes, vyresnioji karta, bet kai pasižiūri į savo artimiausią aplinką – šeimą, daugiau pagalbos reikia mums, tėvams, vargstantiems su šiuolaikinėmis technologijomis, nei vaikams, kurie „guglina“ net ir gyvenimo patirtį.
Dabar visiškai kitas pasaulis nei mūsų jaunystės laikais, tad kas belieka, stengiesi savyje išsaugoti kibirkštėlę, o gal tokia kibirkštėlė įsižiebs ir kokio jauno žmogaus akyse. Gal tai jau kada nors ir yra pavykę?
