Vytauto Didžiojo paminklui – 90 metų

Daug paminklų Vytautui Didžiajam iškilo, kai buvo minima jo penkių šimtų metų mirties sukaktis. Sedoje paminklas šiam didžiajam kunigaikščiui atidengtas metais vėliau. Autoriaus nuotr.

Vienu iš Sedos miestelio simbolių, prie kurio abiturientai, baigę mokyklą, uždega žvakutes, yra Vytauto Didžiojo paminklas.
Įdomi prieš 90 metų atidengto paminklo istorija, nes jis yra metais „jaunesnis“ už kitus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui skirtus paminklus.
Jo statybos peripetijomis su „Santarvės“ skaitytojais pasidalijo Sedoje gyvenęs ir mokęsis istorikas Povilas Šverebas.

Nesutarė dėl kryžiaus

Jau pati paminklo, vaizduojančio nukirsto medžio kamieną, kuris užkeltas ant laiptuoto betoninio cokolio, statybos istorija kelia susidomėjimą.
„1930 metais Lietuvoje buvo minimos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės ir ta proga visur kūrėsi komitetai didžiojo kunigaikščio atminimui įamžinti. Ne išimtis – ir Seda. Buvo nuspręsta pastatyti paminklą, tačiau dar prieš jo statybą susirėmė katalikų organizacijos ir jaunalietuvių požiūriai dėl detalių. Katalikai pageidavo, kad ant nulaužto ąžuolo būtų pastatytas dar vienas kryžius, o jų oponentai teigė, kad kryžius tame ąžuole jau yra, antro nereikia“, – pasakojo istorikas.
Po šio konflikto katalikiška organizacija, kuri buvo prižadėjusi remti paminklo statybą, tai daryti atsisakė, o kita pusė neturėjo pakankamai lėšų. Darbai įstrigo.

Sutapo su mokyklos jubiliejumi

Dabartinėje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje gyvenęs akmentašys Povilas Bielskis paminklą buvo padaręs laiku. Ir data –1430–1930 – buvo jau iškalta.
Akmentašiui ilgi sediškių ginčai nusibodo, tad jis savo darbą miestui padovanojo, o po metų, 1931-ųjų lapk-ričio 22 d., simbolis buvo atidengtas – metais vėliau nei visi kiti tokie paminklai Lietuvoje.
Šis įvykis sutapo su tais metais minimu Sedos mokyklos dešimtmečiu, o paminklo pastatymo komiteto pirmininkas buvo tuometinis Sedos mokyklos direktorius Jurgis Košys, tad paminklo atsiradimas dabar neretai siejamas su šiuo jubiliejumi.
Po dvejų metų aplinkui buvo pasodintas parkas ir medžių alėja, vedanti į mokyklą.
Pasak P. Šverebo, turbūt simboliška, kad ant šio paminklo – horeljefas „Visi lietuviai, dirbkime išvien“.
Jo autorius – būsimasis rašytojas, žurnalistas, meno kritikas, dailininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas Paulius Jurkus, kuris mokėsi Sedoje ir buvo artimas Vytauto Mačernio draugas. Gal tuo buvo norima pa-žymėti ir mūsų charakterį, kai tarpusavyje nepavyksta surasti sutarimo ir tokiais ne itin svarbiais klausimais.
„To kryžiaus nebuvimas, dėl kurio ginčytasi, gal sovietmečiu ir išgelbėjo paminklą nuo sunaikinimo, nes sovietiniams ideologams religinė simbolika ypač užkliūdavo. Gal ta heraldika ir data bei pats užrašas pras-lydo pro akis“, – spėjo istorikas.

Bandė apsaugoti nuo nugriovimo

P. Šverebo atmintyje išlikęs Justinas Juodeikis – inteligentiškas darbų mokytojas kartu su sediškiu Majaus-ku nusprendė paminklą apsaugoti, sutvarkyti. Tam pritarė ir tuometinis miestelio vykdomojo komiteto pirmininkas Stasys Keleris, kuris parūpino medžiagų, cemento.
„Ir čia be problemų neapsieita: kažkas įskundė, kad tvarkomas buržuazinis paminklas. Tiek idėjos autoriai, tiek Stasys Keleris gavo velnių nuo valdžios“, – pasakojo P. Šverebas.
Nuo didelės valdžios nemalonės išgelbėjo tai, kad patikrinus paaiškėjo, jog šis paminklas yra įtrauktas į tuometinės sovietinės Lietuvos dailės paminklų sąrašą kaip vietinės reikšmės dailės paminklas, todėl jį būtina tvarkyti ir prižiūrėti.
„Dabar man jau aišku, kodėl mokytojas norėjo atitverti tą paminklą. Netoli buvo tuometinio buitinio gy-ventojų aptarnavimo kombinato paminklų dirbtuvės, jose pjaudavo akmenis, jų gabalus mėtydavo, kur papuola, tad buvo kilęs pavojus, kad ant paminklo gali ką nors sunkaus užmesti ir jį sunaikinti“, – pasakojo sediškis.
Tais metais Mažeikiuose landšaftą tiek Sodų parkeliui, tiek kitose vietose kūrė architektas Alfonsas Kiškis. Jis atvyko į Sedą ir parengė restauracijos projektą, tai leido įteisinti paminklo rekonstrukciją. Ji nebuvo įgy-vendinta iki galo – čia planuota pasodinti alyvų, kurios turėjo sudaryti erdvę, atskiriančią statinį nuo dirbtu-vių. Viskas išsisprendė, kai paminklų dirbtuvės užsidarė ir nebekėlė grėsmės.

Virė gyvenimas

Apatinėje paminklo dalyje yra įmontuotas balto metalo medalionas su Vytauto Didžiojo atvaizdu ir ratu einančiu įrašu: „VYTAUTAS DIDYSIS“. Pokario metais varinis medalionas iš paminklo buvo išluptas, bet 1984-aisiais, kai mokytojo iniciatyva vyko rekonstrukcija, iš aliuminio buvo padarytas ir vėl įstatytas toks pat medalionas.
Pasak istoriko, po paminklo atidengimo čia būriuodavosi daug moksleivių, gyvenimas virte virė, mokiniai čia fotografuodavosi.
„Ant stulpelių prie paminklo jie supdavosi, aptardavo naujienas, prie šalia esančio magazino buvo sūpynės gigantės, kurios traukdavo jaunimą. Čia buvo vienas krepšiasvydžio stulpas, buvo žaidžiamas kvadratas. Į aikštelę ateidavo tiek sediškiai, tiek tie moksleiviai, kurie miestelyje nuomodavosi butus. Kai mokykla išsi-kėlė, tai ir ši teritorija jaunimui nebeatrodė tokia patraukli, tradicijos buvo pamirštos“, – pasakojo P. Šve-rebas.

Nelemta „tradicija“

Tradicija abiturientams fotografuotis prie šio paminklo atgimė dar 1988 metais – mokytojos Elenos Kukuls-kienės iniciatyva, kai mintys apie Nepriklausomybę dar tik sklandė.
Pasak istoriko, mokiniai uždegė žvakutes, vienas iš tėvų perskaitė eilėraštį, taip ir įvyko minėjimas, kuris išgąsdino sovietinės ideologijos saugotojus. Kadangi kilo šaršalas, o visa, kas yra neleidžiama, labiau gei-džiama, – tad ir kitais metais abiturientai ėjo ir degė žvakutes.
Ši tradicija gyvuoja ir iki šiol.
„Galiu papasakoti ir apie kitą, sakyčiau, nemalonią „tradiciją“ – kažkas sąmoningai nudaužia vienos prie paminklo esančios apdailos konstrukcijos kampą. Ši „tradicija“, kuri piktina, prasidėjo dar 1991 metais – tada dirbau paminklosaugoje ir turėdavau apvažiuoti visus objektus, patikrinti jų būklę. Ir ji trunka iki šių dienų. Kai tik žmonės sutvarko, kažkas ją ir vėl nudaužia. Ir jos taip paprastai nesugadinsi, būtina specialiai akmeniu daužti. Ankstesniais metais buvo daužiama vakarinė pusė, dabar – pietrytinė. Ir tai labai piktina“, – pasakojimą apie Sedos paminklą užbaigė istorikas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video