Kuoduotasis vieversys Lietuvoje sutinkamas vis rečiau. Deivido Makavičiaus nuotrauka
Vasario 24-oji – Vyturio, arba vieversio diena. Šis nedidelis paukštelis – vienas pirmųjų, parskrendančių iš savo žiemojimo vietos. Gamtininkai sako, kad šiemet parskridusių vyturių mūsų apylinkėse dar nematė.
Sniegas – ne draugas
Šiandien mūsų žemę dengia sniegas, tad, pasak gamtininko Deivido Makavičiaus, tikrai sunku tikėtis, kad pas mus pasirodys bent vyturys.
„Šiomis dienomis specialiai ieškoti nevažiavom, bet Mažeikių rajone jų nėra, bent jau niekas neužtiko. Pajūryje, kur šiek tiek šilčiau, vienas kitas vyturys jau pasirodė. Vieversiai nėra tie tolimieji migrantai, kurie skrenda į Afriką ar dar kažkur. Jie pas mus atskrenda kartu su šilto oro masėmis“, – pasakojo gamtos stebėtojas.
Pirmieji paprastai parskrenda patinai, užsiima savo teritoriją, bet lizdų dar niekas nekrauna, nes dar nėra patelių ir šalta.
„Jei sugrįžus vėl pasninga, vyturiai pasitraukia – vienas kitas gali pasilikti, jeigu yra juodų arimų viršūnių – o jei ištisai balta, tai signalas, kad blogai. Tad šiandien, kai lauke balta, jie neatskris, nebent pasirodytų savaitgalį, jei bus pliusinė temperatūra“, – kalbėjo gamtininkas.
Keletas rūšių
Lietuvoje dažniausiai sutinkamos dvi vieversinių šeimai priklausančios rūšys: lygutė ir dirvinis vieversys. Kitos šių paukščių rūšys – trumpapirštis, pilkasis, kuoduotasis ir raguotasis vieversys – Lietuvą aplanko retai – užsuka, bet neperi.
Mažeikių rajone pastebėtos keturios vieversių rūšys, bet peri tik dvi – lygutė ir dirvinis vieversys. Trumpapirštis ir pilkasis vieversiai Lietuvoje pastebėti gal tik kelis kartus Nemuno deltoje. „Lietuvoje žiemą, migracijų metu, galima pastebėti raguotąjį, o kuoduotasis pasirodydavo anksčiau, kai būdavo dideli turgūs ir pribyrėdavo daug grūdų. Pasikeitus kraštovaizdžiui, jie labai reti. Mūsų dirvinis dažniau matomas laukuose, o lygutė – daugiau miškinė rūšis. Mažeikiuose ši rūšis stebėta ir gyvena Didlaukio durpyne“, – teigė D. Makavičius.
Artojų draugas
Vyturį žemaičiai dar vadina cyruliu. Šis paukštis tradiciškai laikomas pavasario pranašu, o seniau buvo vadinamas lietuvių artojų draugu bei palydovu. Senoliai manė: jei vieversys parskrenda anksčiau nei vasario 24 dieną, dar ilgokai bus šalta, jei vėliau – pavasaris bus ankstyvas.
Su šia diena susiję keletas prietarų. Merginoms šią dieną buvo draudžiama šukuotis plaukus, esą vištos vasarą iškapstys daržus. Šią dieną buvo nepatariama sijoti miltų – moterys bijojo, kad pasėlius užpuls amaras. Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „Skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“.
Tikėta, kad, jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsi greitas kaip vieversys.
Atėjus krikščionybei su šia švente sutapatinta šv. Motiejaus diena. Šv. Motiejus buvo apaštalas, išrinktas į Judo Iskarijoto vietą. Krikščioniškoje tradicijoje jis laikomas stalių, dailidžių, kalvių globėju.
