„Žemaitija“ – puiki dovana mums ir nuo mūsų

„Žemaitijos“ autorių straipsniai pateikiami lietuvių ir anglų kalbomis.

Pagaliau pasirodė įspūdingas leidinys „Žemaitija“, skirtas pirmojo Žemaitijos paminėjimo 800 metų sukakčiai.

Kas formavo žemaičių savimonę

Knygoje, kurią išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, – 49 gausiai iliustruoti įvairių autorių straipsniai apie mūsų krašto istoriją ir kultūrą. Knygos sudarytojai – Adomas Butrimas ir Marius Iršėnas.
Įvadiniame straipsnyje „Žemaitijos istorijos ir kultūros ypatumai“ šie autoriai rašo: „Pristatome Žemaičių krašto archeologų, istorikų, literatų, kalbininkų, meno ir kultūros istorikų bandymą aptarti istorijos ir kultūros faktus, įvykius, lėmusius ir lemiančius Žemaičių išskirtinumą ir savitumą. Ši knyga mus kviečia pažvelgti į žemaičių kultūros kūrėjų idealų viršūnės, į netekčių ir tragedijų, kurios yra išlikimo istorijoje, kainą. Žemaičių etnosas niekada nebuvo sukūręs savo valstybės, tačiau jau XIII amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo ryškią autonomiją, kuri įvairiais valstybingumą ir etniškumą apibūdinančiais terminais ir sąvokomis reiškėsi iki pat 1926 metų. Taigi knygoje analizuojama ir tyrinėjama, kokios aplinkybės skatino žemaičių savimonės formavimąsi ir tam tikrą etninį, administracinį ir netgi politinį separatizmą, kurio daugelis dėmenų iš esmės išnyko tik Lietuvos Respublikos metais (1918–1940).“

Krašto istorija – nuo seniausių laikų

Šioje 483 puslapių knygoje skaitytojas susipažins su pirmykščiais laikais Žemaičių aukštumoje ir pajūryje susiformavusia teritorija ir šių laikų archeologiniais atradimais joje, pirmaisiais žemaičių pėdsakais, vietos gyventojų sąsajomis su antikos ir vėlesnėmis kultūromis, žemaičių žemių gynybine ir signaline sistemomis (A. Butrimo straipsniai). Daug dėmesio skiriama Žemaitijos istorijai: žemaičių aukso amžiui, Saulės ir Durbės mūšių reikšmei (Alvydas Nikžentaitis), Žemaitijos sunkmečiui XIII–XIV amžiais, kai kraštą alino kovos su kryžiuočiais (Vytenis Almonaitis); krikšto ir Žemaičių vyskupystės suformavimo aplinkybėms (A. Butrimas); Žemaitijos žemėms ir vietovardžiams senojoje kartografijoje (Laima Bucevičiūtė); žemaičių heraldikai (Edmundas Rimša).
Įdomios informacijos pateikia autoriai, domėjęsi žemaičių įtaka tautos kultūrai. Egidijus Aleksandravičius teigia, kad Dionizo Poškos, Simono Daukanto, Simono Stanevičiaus, Motiejaus Valančiaus kartos žemaičių šviesuomenės vaidmuo Lietuvos atgimimo istorijoje buvo reikšmingas visos mūsų tautos išlikimui. „Istorinėje literatūroje pirma XIX a. pusė dažnai vadinama žemaitiškuoju Lietuvos atgimimo etapu, kartais – kultūriniu žemaičių bajorų sąjūdžiu“, – primena straipsnio „Kultūrinis žemaičių sąjūdis Lietuvos atgimimo istorijoje“ autorius, pristatydamas šios epochos kultūros veikėjus ir jų nuopelnus.
E. Aleksandravičiaus pradėtą temą tęsia Tomas Petreikis („Lauryno Ivinskio metskaitliai Žemaičiuose“), Viktorija Daujotytė („Žemaitė; žemaitiškumas“, „Šatrijos Ragana: emociniai atsivėrimai“).

Kalba – ne šiaip ženklų sistema

Juozas Pabrėža straipsnyje „Žemaičių kalba ar žemaičių tarmė?“ kalba ir apie senuosius žemaičių kalbos pagrindu sukurtus rašto paminklus, ir apie XX a. kalbininkų, ypač prof. Alekso Girdenio bei paties autoriaus, jo mokinio, mokslo darbais paremtus teiginius, liudijančius, kad „žemaičiai, kaip ir žiemgaliai, sėliai, gal ir kuršiai bei senovės lietuviai kalbėjo viena iš gentinių rytų baltų kalbų. Vadinasi, kalbos, tarmės yra ne tolusios, o artėjusios viena prie kitos, nes kalbiniai skirtumai iki Lietuvos valstybės susikūrimo turėjo būti kur kas didesni negu vėlesniais ir dabartiniais laikais.“
J. Pabrėža akcentuoja, kad šiandien Žemaitijoje tapatinimasis, vartojant gimtąją žemaičių kalbą, yra labai ryškus ir svarbus, kad dauguma žemaičių tarmišką kalbėseną suvokia kaip tikrąją gimtąją kalbą.
Autorius, skatindamas žemaičius nepamiršti, neatsisakyti savo kalbos, pasitelkia mūsų kraštiečio, A. Girdenio mintis: „Tėvynė prasideda nuo gimtojo kiemo, gimtoji kalba yra ta, kurią gauname iš Motinos… […] iki šiol jaučiu, kad ir mąstau, ir svajoju, ir net sapnus sapnuoju ta kalba, kurią ne iš knygų ir ne iš mokytojų išmokau… Ir šventai esu įsitikinęs: tikroji mūsų gimtoji kalba yra tarmė. […] Kalba ir tarmė – tai ne šiaip ženklų sistema, tai – savotiškas pasaulio modelis, lyg nepakartojami langai, pro kuriuos mes žvelgiame į pasaulį. Kuo daugiau tokių langų – tuo daugiau nepakartojamų žvilgsnių, tuo didesnė garantija, kad ir tauta, net ir visa žmonija daugiau sužinos apie pasaulį ir save pačią.“

Temų ir objektų įvairovė

Galima pastebėti, kad Žemaitijos pristatymas, jeigu taip galima pavadinti dviem kalbomis – lietuvių ir anglų – išleistą knygą, neapsiriboja tik tolimos mūsų krašto praeities, raštijos ar kalbos paminklų pristatymu.
Greta straipsnių apie žemaičių alkus ir stabakūlius (Vykintas Vaitkevičius), Žemaitijos vienuolynus ir bažnyčias, papročius (A. Butrimas, Liepa Griciūtė-Šverebienė, Povilas Šverebas), galime susipažinti su XVIII a.–XX a. pradžios žemaičių tapyba (Marijos Kuodienės straipsnis „Maliavonės negudrios, vienok įmaningos“), žemaičių skulptūra, grafika (Skaidrė Urbonienė, Jurgita Kristina Pačkauskienė, M. Kuodienė), žiniasklaidoje kuriamu krašto įvaizdžiu (Vidmanto Jankausko „Žemaitijos įvaizdis XIX a. pabaigos–XX a. pradžios iliustruotuose Varšuvos savaitraščiuose“), tradiciniais išeiginiais XIX a. žemaičių drabužiais, audiniais (Teresė Jurkuvienė, Dalia Bernotaitė Beliauskienė), tradiciniais amatais (Lijana Šatavičiūtė).
T. Petreikis mums pasakoja ir apie žemaičių kultūrinį sąjūdį, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ir apie užsienyje veikusius žemaičius, ir apie žemaičių veislės arklius – žemaitukus, Vytis Ramanauskas – apie žemaitišką lokį Mažeikiuose ir Amerikoje.
Autoriai analizuoja žemaičių knygos tradicijas, pristato šiuolaikinę literatūrą žemaičių kalba (Giedrė Petreikienė, T. Petreikis).
Tie skaitytojai, kurie domisi praėjusio amžiaus žemaičių krašto istorija, daugiau faktų sužinos apie Kražių skerdynes, Rainių tragediją (E. Aleksandravičius, Raimondas Petrikas).

Sąsajos su Mažeikiais

Leidinyje yra įvairios medžiagos, susijusios su Mažeikių kraštu. Atskiras straipsnis – apie unikalų šv. Velykų sutikimo paprotį Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje, teksto ir nuotraukų autorius –
mūsų kraštietis istorikas Povilas Šverebas. Ši jo nuotrauka daryta per 2019 m. Velykas.

Leidinyje daug informacijos, kuri sudomins mažeikiškius, – jie atpažins mūsų rajono vietas, kultūros paminklus, tradicijas. O taip pat – ir autorius. Istorikas P. Šverebas pristato straipsnį „Unikalus šv. Velykų sutikimo paprotys Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje“, L. Griciūtė-Šverebienė pasakoja apie Tytuvėnų bažnyčią ir vienuolyną – Žemaitijos vėlyvojo baroko paminklus.
Dar viena sąsaja su Mažeikiais – leidinio iliustracijoms panaudota nemažai P. Šverebo, o taip pat –mūsų muziejuje saugomų istorinių nuotraukų.

Verta skaityti ir dovanoti

Šis ilgai lauktas proginis leidinys, kurio pasirodymą rėmė Kultūros ministerija, – puiki galimybė mums patiems daugiau sužinoti apie žemaičių kraštą, o gal ir numatyti pažintinius maršrutus po jame aprašytas gamtos ir istorines vietas. Tai vertinga dovana, kuri nudžiugins kiekvieną žmogų, kuris domisi mūsų šalies istorija ir kultūra.
Apie tai kalba ir „Žemaitijos“ autoriai bei sudarytojai.
„Tikimės, kad ši knyga suteiks naudingos ir naujos informacijos, sužadins norą kaskart vis grįžti, vėl praverti muziejų, bažnyčių, dvarų, senųjų vienuolynų duris arba užkopti ant Žemaičių didkalnių – Šatrijos ar Medvėgalio, nuo kurių atsiveria pačiõs gražiausios žemės toliai. Krašto istorija atsiveria nuo kalnų viršūnių, slūgso žemės gelmėse ir visų mūsų likimuose“, – įvadiniame straipsnyje teigia A. Butrimas ir M. Iršėnas.
Pasistenkime pateisinti šiuos lūkesčius. Visomis prasmėmis – ir pažintine, ir vertybių.

One Reply to “„Žemaitija“ – puiki dovana mums ir nuo mūsų”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*