Nuo vaikystės fotografuojantis Algimantas Tirlikas teigia, kad medžiagos fotografams niekada netrūks. Redakcijos archyvo nuotrauka
Visą gyvenimą nesiskiriąs su fotoaparatu Algimantas Tirlikas šį savo draugą retai kada paleidžia iš rankų. Septintąją dešimtį beveik įpusėjęs suvalkietis surado savo vietą Žemaitijoje: čia ieško bendravimo, naujų kūrybos išraiškos formų, prasmingų, gražių kadrų.
Šios paieškos sulaukia gero profesionalų įvertinimo, mažeikiškio darbai pelno pripažinimą ir apdovanojimus.
Ir darbas, ir pomėgis
Žemaitijoje – Tauragėje – A. Tirlikas atsirado 1972-aisiais, o į Mažeikius atvažiavo prieš 35-erius metus. Kauno politechnikos institute įgijęs inžinieriaus energetiko specialybę dirbo Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos energetikos skyriuje.
Atvyko su šeima, netrukus gavo butą, po poros metų įsidarbino Kompresorių gamykloje – joje išdirbo pusantrų metų, vėl grįžo į Naftos perdirbimo gamyklą ir 1984 metų balandį įsidarbino fotografu.
Nuo tada Algimanto pomėgis fotografijai tapo jo tiesioginiu darbu, kurį jis dirbo per dvidešimt metų.
Dabar jau šešerius metus fotomenininkas yra išėjęs užtarnauto poilsio, tad laisvo laiko savo pomėgiui turi pakankamai.
Pirmas bandymas – nesėkmingas
Iš Šakių rajono Gelgaudiškio kilęs A. Tirlikas prisimena savo, kaip fotografo, karjeros pradžią. Pirmasis fotoaparatas buvo tada pradedantiesiems įprasta „Smena“, bet ir tai ne jo: fotografavo su draugu, kuris fotoaparatą buvo gavęs dovanų. Jis turėjo ryškalų ir viso kito, ko reikia daryti nuotraukoms.
„Kai pirmą kartą juostą ryškinom, viskas ėjosi labai gerai, padžiovėm, o paskui žiūrim, kad visa fotojuosta apnešta kažkuo baltu. Paskui tėvas paaiškino, kad po fiksažo druskos juostą reikia gerai išplauti. Žiopli dar buvom“, – juokėsi fotomenininkas.
Po pirmos nesėkmės noras fotografuoti nepraėjo. Algimantas ne tik mėgėjiškai fotografavo, bet siekė ir meistriškumo: neakivaizdžiai mokėsi dvimečiuose fotomėgėjų meistriškumo kursuose Maskvos liaudies meno universitete.
„Mums dėstė kažkoks žydelis, bet tie kursai buvo naudingi. Tikrai šio to išmokome – apie kompoziciją, kitus fotografijos dalykus… Tais laikais iš kur to galėjai išmokti? Dabar tai pilna visokios informacijos“, – samprotavo pašnekovas.
Naujos medžiagos netrūksta
Daugeliui fotografų artima gyvūnų tema – A. Tirliką labiau traukia paukščiai, tad jį galima pamatyti su fotoaparatu vaikščiojantį po laukus, pamiškėse, tykojantį kadro prie vandens telkinių.
„Tam reikia nemažai kantrybės, kažką mąstyti, kažką vis galvoti. Pastaruoju metu dėl savo kitų pomėgių tas paieškas kažkaip užmečiau, bet kada nors vis tiek grįšiu“, – planuoja fotografas.
Dar nebaigtas prieš trisdešimt metų pradėtas fotografijų ciklas „Žmogus ir laukiniai gyvūnai“, tam esą nuolat atsiranda naujos medžiagos.
Dirbdamas Naftos perdirbimo gamykloje A. Tirlikas turėjo galimybę vaikščioti po įmonės teritoriją: taip gimė ciklas „Žmogus ir nafta“.
„Niekas labai nepageidavo, kad po gamyklos teritoriją visur landžiočiau su fotoaparatu, kai kas kabinėjosi, bet galimybė tuomet vis tiek buvo“, – šypsojosi pašnekovas.
Fotoaparatas be objektyvo
Iki šiol nemaža pasiekimų turėjęs klasikinės fotografijos srityje, Algimantas nenustoja ieškojęs naujų savo kūrybos išraiškos būdų – pastaruoju metu jo dėmesį patraukė pinholinė fotografija. Tai nėra nauja fotografijos rūšis. Šis vaizdo projektavimo principas aprašytas dar antikos mokslininkų, bet iki pirmosios fotonuotraukos (XIX a. pradžia) praėjo nemažai laiko.
Pinholinis fotoaparatas neturi įprasto fotoobjektyvo, jame šviesos srautas eina pro labai mažą skylutę ir projektuojamas ant jautraus paviršiaus. Dažniausiai tai būna fotopopierius ar fotojuosta.
Norint gauti pakankamai ryškų vaizdą, skylutė turi būti gana maža, pro ją pereina ganėtinai mažas šviesos srautas, todėl vaizdas eksponuojamas įvairiai – nuo sekundžių iki kelių minučių.
Naujas pomėgis įvertintas
Algimantas savo pinholiniam „fotoaparatui“ naudoja paprastas alaus skardines: jose adata praduriama skylutė, ji uždengiama, į vidų pro vieną skardinės galą dedamas fotopopierius ir viskas aklinai uždaroma.
Dar vienas fotografijos būdas yra soliaografija, kai eksponavimas gali vykti ir po kelis mėnesius: tada fotopopieriaus net ryškinti nebereikia – jis būna išdegęs nuo saulės.
„Visi paruošiamieji darbai, kaip ir anksčiau, kol nebuvo skaitmeninės fotografijos, turi būti daromi tamsoje. Tai seni, bet pamiršti dalykai. Šiais laikais vaizdo fiksavimas pro skylutę tapo fotoentuziastų užsiėmimu“, – pasakojo A. Tirlikas.
Naujasis Algimanto darbas jau yra įvertintas: jo ir dar vieno kolegos iš Lietuvos Arūno Meškausko darbai pateko į Lenkijoje vykusią parodą „Pinhole world 2012“.
„Visa tai ne kokia pramoga, o rimtas darbas, pusiau menas, ne koks panelių fotografavimas. Man tai daug įdomiau nei paprasta fotografija. Tai visiškai kita erdvė – ji sukraipyta, kartais sueinanti į vieną tašką“, – kalbėjo fotomenininkas, demonstruodamas kalendorių su jo pinholine technika darytomis fotografijomis.
Bendrauja su kolegomis
Bendrauja A. Tirlikas ir su kitais kolegomis fotografais Mažeikiuose: jų nėra itin daug, tad jokios konkurencijos nėra, kai kurie net nelabai aktyvūs. Kas kita didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Algimantas yra Mažeikių fotoklubo narys.
Fotografas turi bendraminčių visoje šalyje, su kai kuriais susirašinėja internetiniame puslapyje „FotoKūdra“, dalyvauja ten organizuojamuose konkursuose. Jau pasisekė laimėti fotoaparatą, dabar tam konkursui prizą įsteigė pats.
Kalbant apie šį bendravimą, galima pritaikyti mėgstamiausią fotografo posakį: „Laimi ne tie, kurie pavydi, o tie, kuriems pavydi“ – esą „fotokūdroje“ yra ir pavydžių, pagalius į ratus kaišiojančių žmonių, jie iš pavydo balsavimuose deda minusus, balsuoja nesąžiningai ir pan.
Pavadinimus kuria pats
Į akis krinta A. Tirliko fotografijų pavadinimai: jie labai taiklūs, kartais žaismingi, bet visada prasmingi. Juos sumąsto pats fotografas.
„Nemėgstu, kai nuotraukos būna be pavadinimų: vietoj jų kokie taškiukai ar brūkšniukai… Kartais pamatai vaizdą, nuotrauką, ir jau žinai pavadinimą, o kartais sugalvoti nelengva, tenka pasukti galvą“, – pripažino pašnekovas.
Iš giminės fotografija niekas iki šiol neužsiėmė – pastaruoju metu ja susidomėjo pusbrolio sūnus.
A. Tirlikas teigia savo gyvenimo pasirinkimo nesigailįs.
„Jeigu iš tiesų, sunku pasakyti, bet gal nesigailiu: kaip jau yra, taip. Tai tikrai įdomus užsiėmimas“, – tikino pašnekovas.
Surengta daug parodų
Nuo 2002 metų Algimantas yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, už savo kūrybą pelnęs šios sąjungos laureato ir daugybę kitokių diplomų, apdovanotas Fotografijos meno tarptautinės federacijos (FIAP) aukso medaliu.
Nepamiršta fotomenininkas gimtojo Gelgaudiškio: ten yra surengęs tris personalines parodas. Beje, jis yra ir šio miestelio vidurinės mokyklos Garbės svečias. Algimanto personalines parodas ne kartą matė mažeikiškiai, kauniečiai, Skuodo gyventojai.
Surengta ir apie dvidešimt grupinių bei tarptautinių parodų Čekijoje, Bulgarijoje, Serbijoje, Belgijoje, net penkis kartus Čikagoje, Kaune ir Mažeikiuose.
Ir dabar mažeikiškiai su fotoaparatu Algimantą mato įvairiuose renginiuose, kur nors gamtoje.
„Stengiuosi dalyvauti visur, kuriu po truputį – kiek leidžia galimybės“, – kalbėjo A. Tirlikas.
