Išsyk po Naujųjų, sausio 3 d., Telšiuose buvo surengtas Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės Padėkos vakaras. Beje, pirmasis šios rinktinės istorijoje. Pavydėtinai šiltas ir jaukus, kai kreipinys „broliai ir sesės“ pasiekia kiekvieno čia esančio žmogaus širdį, kai pakanka neformalaus dėmesio kiekvienam ir jis čia jaučiasi savas.
Šventė pasisekė
Padėkos vakare buvo pagerbti buvę ir esami kuopų vadai, jaunimui vadovaujantys žmonės, darbais ir rezultatais labiausiai pasižymėję šauliai.
Gen. P. Plechavičiaus 801-oji šaulių kuopa buvo apdovanota už svarbius praėjusių metų darbus – jaunųjų šaulių sportinių stovyklų organizavimą ir istorinės atminties saugojimą.
„Buvo nepakartojama ir jaudinanti šventė. Dėkojame prisidėjusiems ir prisidedantiems prie rinktinės gyvavimo ir klestėjimo. Tik visų mūsų dėka turime tokią nuostabią šaulišką šeimą. Buvo geri 2024 metai, mūsų visų bendromis pastangomis padarykime, kad 2025-ieji būtų dar labiau įsimintini“, – rašė jo organizatoriai.
Nemažas būrys mažeikiškių, pakviestų į šias iškilmes, taip pat prisideda ir prie įvertinimo, ir prie linkėjimų.
O man po šio jaukaus susibūrimo norėjosi pabendrauti su dviem žmonėmis – Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės orkestro vadovu Linu Senkumi ir vakaro vedėju Dovidu Jonušu, šiuo metu laikinai vykdančiu LŠS vado pavaduotojo-jaunųjų šaulių vado funkcijas.
Pradžia – prieš 8 metus
Išskirtinis reikalas – Žemaitijos šauliai yra vienintelė rinktinė, turinti savo orkestrą.
Jo vadovas L. Senkus įsitikinęs: orkestras – ne tik muzikuojančių ar iškilmių „foną“ kuriančių žmonių būrys: „Orkestras skatina bendradarbiavimą ir pasitikėjimą bei patriotiškumą.“
Žemaitis, gyvenantis Alsėdžiuose, o dirbantis Plateliuose, meno mokykloje, aštuntus metus vadovauja šiam orkestrui, pasakojo, kad pradžia buvo ganėtinai įdomi.
„Vienos kelionės metu su rinktinės vadu Juliumi Svirušiu diskutavome apie įvairiausias menines veiklas šaulių sąjungoje. Tuomet aš užsiminiau apie orkestro idėją. Po kurio laiko gavau vado leidimą tai įgyvendinti, tad šia mintimi pasidalijau su Alsėdžių S. Narutavičiaus gimnazijos (dabartinės Žemaitijos kadetų gimnazijos) direktoriaus pavaduotoja Daiva Gramaliene, kuri tuoj pat surado datą, kada tai galime padaryti. Taip 2018 m. gegužės 15 d. visuomenei skirtame renginyje įvyko pirmasis orkestro pasirodymas, jo metu buvau inauguruotas kaip orkestro vadovas“, – pasakojo L. Senkus.
Į Alsėdžius – iš visos Žemaitijos
Vadovas prisiminė ir nelengvą šios iniciatyvos pradžią: „Pradėjome su 12 orkestrantų ir skolintomis aprangomis. Iš tų 12 orkestrantų tik pusė buvo įstoję į Šaulių sąjungą. Dabar jau esame 20 orkestrantų, iš jų visi Šaulių sąjungos nariai, amžius – nuo 11 iki 50 metų. Visi turime nuosavas uniformas, kuriomis pasirūpino Žemaitijos 8-oji rinktinė.“
apdovanojimas už jaunųjų šaulių sportinių stovyklų organizavimą
ir istorinės atminties saugojimą.
Pasak vadovo, šaulių orkestras – ypatingas darinys, jame groja vaikai su suaugusiais muzikantais, kurie mokiniams pataria dėl sudėtingesnių grojimo vietų, pamoko.
„Jie klausosi vienas kito, o man telieka tik surinkti kūrinius ir sudėlioti, kaip viskas turi skambėti“, – šypsojosi L. Senkus.
Orkestras kartą per savaitę repetuoja Alsėdžiuose, Žemaitijos Kadetų gimnazijoje. Muzikantai suvažiuoja iš visos Žemaitijos.
„Orkestro paskirtis – reprezentuoti Šaulių sąjungą, todėl stengiamės dalyvauti visuose iškilminguose renginiuose. Labai džiaugiamės Žemaitijos 8-osios rinktinės, Šaulių sąjungos vado Lino Idzelio palaikymu ir paskatinimu, kad orkestras yra reikalingas. 8-oji rinktinė yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Plungės rajono Platelių meno mokykla, todėl kiekvieną vasarą rengia-mos bendros šaulių ir meno mokyklos mokinių stovyklos“, – pasakojo vienintelio šaulių orkestro vadovas.
Pirmos trys dienos
D. Jonušas jaunojo šaulio pasižadėjimą davė 2009-aisiais. Tada ir prasidėjo šaulio kelias Žemaitijos šaulių 8-ojoje rinktinėje.
„Mėgstu papasakoti savo pirmąsias tris dienas Šaulių sąjungoje ir kas mane ten pakvietė. Visą gyvenimą liksiu skolingas savo klasiokui, o dabar geriausiam draugui Mantui Skrodeniui už žodžius: ,,Ėnam i tuoki šauliuku būrieli, tau tor patėkti.“ Nuėjome 2009 m. kovo 9 d., užsipildžiau prašymą įstoti į LŠS, o iškart po to vyko pirmasis jaunųjų šaulių užsiėmimas-paskaita. Jos metu esame pakviečiami dalyvauti Kovo 11-osios minėjime. Užsiėmimui įpusėjus, atsiprašęs įeina policijos pareigūnas ir paprašo šaulių pagalbos ieškant dingusio asmens. Paieška – jau rytoj. Tad pirmos trys dienos atrodo taip: užpildau prašymą stojimui, pirmąkart susipažįstu su uniformuotais šauliais, kitą dieną vykstame į Luokės miestelį pareigūnų automobiliu ir atliekame dingusio žmogaus paiešką, o dar kitą dieną stoviu šalia karių, dega laužas, šaunamos salvės, skanauju šaulišką košę ir karštą arbatą – minime Kovo 11-ąją. Ar gali būti geresnė pradžia?“ – šypsojosi „Santarvės“ pašnekovas.
Yra kuo pasidžiaugti
Nuo pasižadėjimo praėjo jau daugiau nei 15 metų. Kas pasikeitė ir kaip?
„Pirmiausia reikėtų pasidžiaugti tuo, jog šaulių veikla Žemaitijoje išliko aktyvi ir šiandien. Rinktinėje turime beveik 1000 šaulių. Štabo personalas vis suranda motyvuotų, aktyvių ir idėjų kupinų žmonių, kurių dėka mūsų rinktinė sėkmingai gyvuoja“, – kalbėjo D. Jonušas.
Bet vis tik, jo teigimu, svarbiausias – ne skaičius, o tai, kad per šiuos metus niekur nedingo Žemaitijos šaulių užsispyrimas, pilietiškumas ir jaunosios kartos noras mokytis bei tobulėti. Kaip ir prieš 15 metų vyko jaunųjų šaulių stovyklos, taip ir dabar jos tebevyksta. Atsidaro galimybių jaunimui išvykti į tarptautines stovyklas ir varžybas.
„Šauliai supranta, jog svarbiausia yra tautos vienybė, tinkamas pasiruošimas, sklandus bendradarbiavimas tarp institucijų. Mūsų organizacija buria tėvynės gynybai neabejingus žmones, ir tai yra pavyzdys likusiai visuomenės daliai. Tikiu, jog kiekvienas šaulys supranta, kad reikalui esant teks kovoti arba remti kovojančius. Jaunieji šauliai šalia mūsų gali mokytis, kaip elgtis ekstremalių situacijų metu, kaip suteikti pirmąją medicininę pagalbą“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovas.
Labiausiai džiugina tie, kas sugrįžta
D. Jonušas, kalbėdamas apie šaulių rinktinės darbą su jaunimu, mokyklomis, įvardijo pastebimas problemas: jauni žmonės vis sunkiau sukoncentruoja dėmesį užsiėmimų metu, prastėja jų fizinis pasiruošimas.
„Norėtųsi, kad jaunas žmogus suvoktų, kokias galimybes tobulėti šiandien turi, tačiau jomis beveik nesinaudoja“, – kalbėjo LŠS vado laikinasis pavaduotojas.
Pašnekovą pralinksmino klausimas, kodėl jaunieji šauliai tokie straini. Gražus jaunimas, ori laikysena, uniformos…
„Džiugu, kad kažkas, pamatęs jaunuolį su uniforma, suvokia, jog jis yra pasipuošęs… Norėtume būti dar strainesni. Kad ir nedideliais kiekiais yra perkamos uniformos jauniesiems šauliams, tačiau visų dar neaprengėme. Tenka pripažinti: jeigu nebūtų šaulių ir jaunųjų šaulių tėvų, kurie uniformas įsigyja už savo asmenines lėšas, vaizdas būtų daug prastesnis“, – neslėpė D. Jonušas.
Apibendrindamas mūsų pokalbį jis pabrėžė: „Iš to, ką patyriau ir pamačiau LŠS per 15 metų, labiausiai mane džiugina jaunieji šauliai, kurie užaugo, tarnauja Lietuvos kariuomenėje ar Krašto apsaugos savanorių pajėgose ir jau instruktoriaus rolėje sugrįžę į šaulių vasaros stovyklas ugdo jaunąją Lietuvos kartą.“
Genoveita GRICIENĖ
