Žemaitis profesorius Vincas Urbutis – mokslininkas ir žmogus

Vincas Urbutis

Kuo labiau laikas tolina nuo praeities, tuo daugiau apie žmogų palieka tik enciklopediniai faktai. Tik tada, kai pagalvoji, jog kadaise matei ar sutikai tą žmogų, supranti, kad pasakytas ar nepasakytas žodis galbūt nieko nepakeis, bet jauti – būtina pasakyti tą žodį kaip prisiminimą, kaip pagarbą, kaip paliudijimą apie išėjusįjį. Juk su išeinančia vyresniąja karta lyg užsiveria dalis epochos, o naujos kartos ateina su kitokiu mąstymu, supratimu ir tikslais.

KELETAS BIOGRAFINIŲ FAKTŲ

Šiemet, vasario 26-ąją, būtų sukakę 90 metų, kai Mažeikių rajone, Petraičių kaime, gimė Vincas Urbutis (1929–2015), Vilniaus universiteto profesorius, kalbininkas.
Beveik prieš ketverius metus jis buvo palydėtas į amžinojo poilsio vietą Židikų kapinėse.
Būsimasis mokslininkas mokėsi Židikų Marijos Pečkauskaitės pradinėje mokykloje. Mažeikių krašto enciklopedijoje rašoma, kad jis 1944 metais mokęsis Mažeikių gimnazijoje, o 1946 metais baigė Viekš-nių gimnaziją. Nuo studijų baigimo jo mokslo kelias glaudžiai susijęs su seniausia Lietuvos aukštojo mokslo įstaiga – Vilniaus universitetu.
Profesoriaus pavardė tarp bendraautorių yra dar 1965 metais išleistoje „Lietuvių kalbos gramatikoje“. Mokslininkas daug nusipelnė kaip žodžių darybos ir etimologijos (žodžių kilmės) tyrėjas, atkaklus lietuvių kalbos gynėjas. Nemažai diskusijų daugiau nei prieš dešimtmetį sukėlė jo knyga „Lietuvių kalbos išdavystė“ (2006, 2007), kurioje pasisakoma prieš svetimvardžių rašymą nelietuviškai, rašoma, ką kiekvienas turėtume daryti, kad lietuvių kalba būtų išgelbėta nuo dar didesnio smukimo bei visiškos pražū-ties.
Pasak kalbininką pažinojusių žmonių, iki pat mirties, nepaisydamas silpnų akių, atidžiai skaitė naujausią mokslo literatūrą, domėjosi asmenvardžių istorija bažnyčių metrikų knygose. Per savo mokslininko gyvenimą jis yra paskelbęs daugiau nei 130 straipsnių, 30 recenzijų. Be minėtos knygos, galima rasti išleistų keletą knygų: „Pavardžių pradžiamokslis“ (nedideliu tiražu), „Knygos apie žodžius“, „Žodžių darybos teorija“.

Kalbininko poilsio vietą žymi paminklas – knyga su užrašu. Nuotr. iš Vilniaus universiteto filologijos fakulteto archyvo

VISIEMS LAIKAMS SUGRĮŽĘS Į GIMTINĘ

V. Urbutis 2015 metų liepos mėnesį, po atsisveikinimo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, buvo palaidotas Židikų kapinėse. Urną tada į kalbininko gimtąjį kraštą atlydėjo Vilniaus universiteto Baltistikos katedros dėstytojai (profesorius Bonifacas Stundžia, dr. Daiva Sinkevičiūtė, dr. Jurgis Pakerys, dr. Vytautas Rinkevičius), universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorė Evalda Jakaitienė, „Gimtosios kalbos“ mokslinė redaktorė Inga Mataitytė, Mindaugas Tamošiūnas.
Tąsyk prie kapo kalbėjusieji akademinės bendruomenės nariai šilčiausiais žodžiais minėjo kolegą. Jis buvo palaidotas savo tėvų kape, netoli koplyčios.
Tėvams pastatytas akmeninis paminklas, vaizduojantis medžio kamieną, bet įrašas beveik neįskaitomas. Gyvenančio Kupiškyje pusbrolio sūnaus Jono Urbučio, kuris daug prisidėjo prie paminklo mokslininkui pastatymo, teigimu, ten esąs užrašas: „Vincas Urbutis 1947. Liūdi žmona.“ Kapus prižiūrinti giminaitė Genovaitė Latakienė.
Kalbinti artimieji nelabai atsimena, koks buvo profesoriaus mamos vardas. Edita Rumbutienė (kupiškėno Jono Urbučio sesuo) spėjo, kad Justina. Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius B. Stundžia patvirtino, kad mamos vardas iš tiesų toks: ji buvusi Justina Daubaraitė. Židikų seniūnės Skirmutės Stasytės duomenimis, Židikų kapinėse yra palaidotas Pijus ir Kotryna Urbučiai, bet dar apie 1918 metus, tad spėjama, kad tai galėtų būti V. Urbučio seneliai.
Nuo praėjusių metų vasaros kalbininko poilsio vietą žymi paminklas – knyga su užrašu – „Vilniaus universiteto profesorius Vincas Urbutis 1929–2015“. Jis pastatytas universiteto akademinės bendruomenės (Baltistikos katedros) ir artimųjų pastangomis, taip pat lėšų skyrė Lietuvių kalbos draugija, kurios aktyvus narys buvo profesorius.
Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje vasario pabaigoje atidaryta paroda, surengta valandėlė, skirta profesoriui Vincui Urbučiui atminti, – sakė profesorius B. Stundžia. 11 stendų pateikta ir naujų faktų iš mokslininko gyvenimo.

Židikų abiturientai prie kalbininko Vinco Urbučio kapo. 2016 m. ruduo.
Nuotr. iš Židikų M. Pečkauskaitės gimnazijos archyvo

ARTIMŲJŲ IR BUVUSIOS STUDENTĖS ATMINTY

Koks buvęs profesorius kaip žmogus? Artimųjų teigimu, jis turėjęs du vardus – Kostas Vincas (Vincentas). Kaip mokslininkas, jis buvęs žinomas Vinco vardu, namuose, kai grįždavo, buvo vadinamas Kostu, Kostuku.
E. Rumbutienė, dirbanti Kretingoje gydytoja, pas kurią neretai apsistodavęs profesorius atostogų, minėjo jį buvusį uždaro būdo, nelinkusį bendrauti su kitais, nelabai artimiesiems pasakojusiam apie save. Pavyzdžiui, kai kalbininkas išsiskyrė su žmona ir artimieji paklausė, kodėl neatvyko žmona, tik po ilgo-kų klausinėjimų sužinoję, kad jiedu jau nėra kartu.
Arba mama per Onos atlaidus Židikuose, kai suvažiuodavo daug giminių, prašydavo: „Tu, Kosteli, pabūk kartu, seniai matėtės.“ Bet jis dingdavo beveik visai dienai ir grįždavo vakare, dažniausiai žvejodavęs.
„Bet jis buvo geras žmogus, – sako E. Rumbutienė. – Visada atveždavo lauktuvių. Mamai, tėčiui.“ Ji taip pat prisimena, kad svečiui iš Vilniaus pietūs būdavo gaminami atskirai, dažniausiai jo mėgstama paukštiena.
„Mama, kaip jau sugebėdavo, stengėsi pagaminti, o aš jau buvau kaip ir padavėja“, – juokauja apie praeitį kretingiškė. Pusryčiams būdavo patiekiama kiaušinienė su spirgiukais ar paties sužvejota žuvis. Valyti žuvį tekdavę jai.
„Džiaugdavausi, jei nebūdavo ešeriukų, nes juos valyti sunku“, – kalba E. Rumbutienė. Pas profesorių svečiuose Vilniuje apsilankę 60-mečio proga. Prisimena, kad nuvažiavę tą kartą, bet niekas neįleidę. Tačiau jie buvę atkaklūs ir beldęsi tol, kol profesorius vis dėlto atidaręs duris…
Mažeikiuose tebedirba buvusių Filologijos fakulteto studenčių, kurios yra lankiusios profesoriaus Vinco Urbučio paskaitas. Tai Rita Skurvydienė, Senamiesčio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, bei jos kolegė Vega Raudonienė, kuri studijavo 1986–1991 metais, paskaitų klausėsi pirmame kurse.
„Susidarė įspūdis, kad tai buvo keistokas žmogus, labai uždaras, paskaitų metu niekada nereiškė jokių emocijų, kalbėjo tyliai, nuleidęs akis, niekada nesišypsojo. Buvau labai nustebusi, kai Aleksas Girdenis apie jį kalbėjo kaip apie aistringą Kvistės žveją. Man jis toks nepasirodė, bet išvaizda, matyt, apgaulinga“, – prisimena pedagogė.
Elena VALIUKAITĖ