Esame tokie dideli šiuolaikiški žmonės, gyvename klestinčios civilizacijos apsuptyje, domimės sudėtingiausiomis technologijomis,
galime apkeliauti pasaulį nors ir dukart,
bet ar buvote nuvykę
į Židikus?
Ar skaitėte nors vieną Marijos Pečkauskaitės romaną?
Ar jau spėjote susipažinti su
Ieva Kekyte, šių metų Šatrijos Raganos premijos laureate?
Ne? „Pagreitis“ pasirengęs jums padėti.
SAVE PASKYRUSI KITIEMS…
Čia, visai šalia mūsų, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gyveno ir kūrė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja romantikė. Mums ji geriausiai pažįstama iš kūrinių: „Viktutė“, „Irkos tragedija“, „Sename dvare“.
Marija Pečkauskaitė neapsiribojo vien rašymu, ji buvo ir krikščioniškos asmenybės ugdytoja, vertėja, pedagogė, labdarė. Geriau suprasti šias veiklos sritis padeda literatūrologės profesorės Viktorijos Daujotytės pamąstymas: „Labai savita yra Marijos nusiteikimo linija: gyventi taip, kad būtų kažkas gero kitiems padaryta ir padaryta keliais lygmenimis: mokant, auklėjant, teikiant labdarą, globojant, šelpiant ir daugiausia viską darant savo rankomis. Gyventi taip, kad būtų įvykdytas tas didysis uždavinys – savęs paskyrimas kitiems“.
Tikriausiai įdomu, iš kur kilo toks neįprastas rašytojos slapyvardis? Pasirodo, bičiulis Povilas Višinskis ją praminė raganėle dėl juodų plaukų ir juodų didelių akių. O vienos išvykos į Šatrijos kalną metu gimė Šatrijos Raganos slapyvardis…
Užsukus į Židikus sunku nepajusti aplinkui tvyrančios Šatrijos Raganos dvasios. Mokykla, memorialinis muziejus, Marijos Pečkauskaitės kapas Židikų koplyčios rūsyje, net pagrindinė miestelio gatvė mena šios rašytojos palikimą.
AURA VIS DAR GYVA
Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos direktorė Rima Širvinskienė sako, kad toks kultūros simbolis mažam miesteliui labai svarbus: „Mes turime tvirtą stulpą – Mariją Pečkauskaitę, jeigu ne ji, Židikuose gėlės žydėtų dykai“.
Čia praleista penkiolika metų, sukurti brandžiausi kūriniai, altruistiniai darbai leidžia miesteliui sukurti savitą rašytojos aurą, kuri vis dar gyva. Ji pasireiškianti sakralios muzikos festivaliu „Musica Divina“, Žemaitijos regiono mokyklų teatrų festivaliu „Gyvieji paveikslai“, kūrybos skaitymo vakarais, mokyklos vardo minėjimu, šv. Onos atlaidais bei „Baltųjų rožių švente“, per kurią mokyklos mokinei suteikiama Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos vardo premija. (Reikėtų šios premijos nesupainioti su Savivaldybės įsteigtu apdovanojimu, skiriamu labiausiai nusipelniusiems rajono žmonėms.)
KITOKIOS VERTYBĖS
Mokyklos direktorės įsteigta premija yra tarsi alternatyva šiandieninei merginai, kuri dažnai vaizduojama kaip graži, laiba, išpuošta lėlė, prekė vyrams. O kur dingo merginos vidinis pasaulis, grožis, spinduliuojantis iš vidaus?
„Mes turime mokyti savo mergaites, kas yra moteriškumas, dvasingumas. Žinoma, jos yra gražios, bet ir šiltos, aktyvios, kuriančios, atsiduodančios altruistinei veiklai,“ – teigia mokyklos direktorė.
Premija teikiama kovo 8 dieną – Tarptautinę moters dieną. Beje, šią šventę pradėta švęsti sovietmečiu, vietoj Motinos dienos, nes norėta panaikinti moters motinos kultą, moteris turėjo būti lygi vyrui, šie statuso pokyčiai buvo vienas pagrindinių veiksnių, lėmusių šeimos silpnėjimą.
Premijos nuostatuose parašyta, kad renkama mergaitė, kuri yra pasiekusi gerų mokslo rezultatų, yra draugiška, nuoširdi, padedanti silpnesniam, jaunesniam draugui, gerbianti vyresniuosius, aktyviai dalyvaujanti labdaringuose renginiuose, visuomeniniame bei kultūriniame Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos gyvenime.
Per daugiau nei dešimtmetį šis renginys tapo tradicija. Pasak direktorės, tai įrodo jo svarbą, o laureatės toliau mokosi. Tarp jų jau yra ir teisininkių, ekonomisčių. Džiugu, kad šis renginys tapo vertybe, tai puiki galimybė paskatinti merginas rūpintis ne vien išoriniu grožiu, prisiminti rašytojos nuostatą: viskas, kas perdėm žemiška – svetima.
PRIPAŽINIMAS YRA ĮPAREIGOJIMAS
Šiemet šią premiją laimėjo 11a klasės mokinė Ieva Kekytė. Štai ką ji pasakoja apie save: „Domiuosi daile ir muzika, lankau šokių būrelį, groju pianinu, kaip ir Šatrijos Ragana, dainuoju“.
Ieva yra baigusi Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklą, todėl mėgsta ir klasikinę, ir šiuolaikinę muziką, tiesa, mėgstamo kompozitoriaus neturi, sako, kad grojant kiekvieną kūrinį reikia įdėti daug pastangų.
Merginai kuklinantis į pokalbį įsiterpia mokyklos direktorė R Širvinskienė: „Ko reikia norint pagauti kiškį? Kilpos. Pagavai kiškį – jos nebereikia. Norint pasakyti sakinį reikia žodžių, bet būna – jų lyg ir nebereikia. Gera surasti tokį žmogų, kuris sėdi šalia – ir žodžių nereikia“.
Ieva ne tik gerai mokosi, dalyvauja olimpiadose, konkursuose, bet yra ir meniškos prigimties žmogus, todėl svajoja save realizuoti dizaino srityje. Merginai ši premija tarsi įpareigojimas ir toliau tęsti aktyvią veiklą, gerai mokytis, dalyvauti labdaringoje veikloje (mokykla globoja Žemaičių Kalvarijos senelius, rengiamos akcijos, per kurias iš kaimų surenkama maisto produktų, rudens gėrybių, ir visa tai gabenama seneliams).
Kartu tai ir malonus mokyklos bendruomenės įvertinimas, nes mergina yra išrenkama 9–12 klasių moksleivių visuotiniu balsavimu.
MAŽAME MIESTELYJE VAIKAI TIKRESNI
Miestelyje pulsuojanti rašytojos dvasia svarbi laureatei – „Tai skatina semtis naujų jėgų, tęsti jos veiklą, būti tokiu pat doru žmogumi. Dorumas, jautrumas tikrai nėra silpnumo požymis, tai – stiprybė, iššūkis nebūti tokiai kaip visi“.
Direktorė R. Širvinskienė džiaugiasi tokiu balsavusiųjų pasirinkimu: „Tie vaikai kuklūs, nedrąsūs, ir aš džiaugiuosi, kad tokie žiburėliai yra pamatomi. Ieva nebijo prieiti, apkabinti mažesnio, ji tikrai šiltas žmogus. Dešimt metų dirbau Mažeikiuose. Vaikai visur yra vaikai, bet nuoširdesni, tikresni – kaime, mažame miestelyje“.
Gyvenimas kaime dažnai piešiamas niūriomis spalvomis, kaime neįdomu, nėra kas veikti, bet Ievai tai nekelia problemų.
„Nemanau, kad gyvenimas mažame miestelyje yra atsiskyrimas nuo civilizacijos. Aš net nenorėčiau persikelti į miestą. Kai užaugi kaime, toje aplinkoje, kurioje gamta, geri draugai, artimi žmonės visada šalia – nesinori kitaip“, – kaimo bendryste, šiltesniais žmonių santykiais mėgaujasi Ieva.
Karolina KONTENYTĖ
Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka.: M. Pečkauskaitės idealus atitinkanti židikiškė Ieva įsitikinusi: gyventi mažame miestelyje tarp savų – geriausia.
