Žiemos džiaugsmai ir rūpesčiai

Šisbeitauskas

Ilgai niurzgėję ir reiškę nepasitenkinimą, kad trūksta tikros žiemos, pagaliau gavome ko norėję: ji pas mus vis dėlto atėjo. Visai kas kita – kiek čia ji užsibus. Greitai sausio vidurys, o tai reiškia ir viduržiemį. Žiema labiausiai džiaugiasi vaikai ir sezoninių prekių pardavėjai: parduotuvėse padidėjo rogučių, slidžių paklausa, parduodama daugiau šiltų drabužių, pirštinių, šalikų, kepurių ir batų.
Delnais iš pasitenkinimo trina automobiliams skirtų reikmenų pardavėjai: mano kaimynas, turintis mašiną, prasidėjus žiemai pirko naują akumuliatorių, kažkokios specialios alyvos, neužšąlančio stiklams valyti skirto skysčio, purškalų, kad lengviau galėtų atrakinti dureles, užvesti variklį… Žodžiu, žmogus parduotuvėje iš karto paklojo tiek, kiek nesumoka per likusius metus. Aš jį erzinu sakydamas, kad viso to gero reikės gal tik kokias dvi savaites, kol bus žiema, bet jis nepasiduoda – aiškina, kad tai ilgalaikė investicija, jei nereikės dabar, bus ateičiai.
Juokai juokais, bet žiemos šaltukas jau pridarė rūpesčių tiek žmonėms, tiek pačiai gamtai. Pirmosiomis dienomis šaligatviai kai kur tapo sunkiai išbrendami, nes sušalęs ir į smėlį panašus sniegas pėstiesiems trukdė normaliai eiti – klampojant iš senamiesčio į mikrorajoną teko užtrukti daug ilgiau – atsipalaidavęs tikrai nepažingsniuosi.
Labiausiai gaila tų sušalusių ar nušalusių žmonių, nelabai galinčių savimi pasirūpinti. O mano viena pažįstama labiausiai išgyvena dėl paukščių, tad savo prie lango įtaisytą lesyklą kasdien pildo kruopomis, trupiniais ir labai sutrinka pamačiusi, kad gali kažkokių lesalų pritrūkti. Kai aš jai sakau, jog, neradę lesalo tavo lesykloje, paukščiai pasimaitins pas kaimyną, ji nė girdėti nenori – esą jai labai patinka matyti jos lesykloje puotaujančius sparnuočius. Ir kaip su tokiu žmogumi gali ginčytis – jis vis tiek ras argumentų savo tiesai įrodyti.
Žiemai įsigalėjus pradėjo siautėti gripas. Kol kas jis „darbuojasi“ sostinėje, neliko aplenktas ir Kaunas, tad nieko nuostabaus, kad šios ligos banga ateis ir iki mūsų. Medikai įspėja, kad šiemet Lietuvą apstojo kažkokia itin pavojinga gripo forma, tad šios ligos reikėtų pasisaugoti. Užkratas sklinda labai greitai, tad peršalimo ligomis susirgusiems žmonėms patariama būti namuose, nevaikščioti į žmonių susibūrimo vietas, pagal galimybes neiti į darbą ir nenešioti virusų kolegoms.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo – pamanykit, kas čia yra: peršalimas, sloga, nieko blogo neatsitiks… Ir einame į darbą šnarpšdami, čiaudėdami ir kosėdami. O nereikėtų, nes tokie, atrodo, nekalti, peršalimo požymiai gali komplikuotis ir virsti rimta liga. O gripo pasekmės išvis sunkiai prognozuojamos – ši liga gali pareikalauti ir aukų.
Po Naujųjų metų ir Trijų karalių prie šiukšlių konteinerių pradėjo kauptis eglutės. Jos žmones džiugino per visas paskutines metų šventes, o paskui lyg niekur nieko yra išmetamos. Beje, Mažeikiuose, pasirodo, jų nelabai yra kur dėti: tai yra žalioji atlieka, tad į konteinerį jų išmesti negalima, o specialių konteinerių, skirtų tik joms, mieste nė su žiburiu nerasi.
Buvo pradėta graži tradicija, kai nebereikalingą eglutę mažeikiškiai galėdavo atsinešti ir palikti per Trijų karalių šventę – tokie stropuoliai net saldainių gaudavo. O surinktos eglutės būdavo išvežamos ir pavirsdavo biokuru. Ir tvarkinga, ir patogu.
Matyt, žinodamas, kad Mažeikiuose tokia tradicija buvo, vienas valdininkas ir šiemet, kitą dieną po mieste vykusios Trijų karalių šventės, paklaustas, kur mažeikiškiai turėtų dėti eglutes, lyg niekur nieko patarė palaukti šventės, kurios metu eglutės bus surenkamos. Ir labai nustebo išgirdęs, kad tokia šventė jau buvo ir jos metu niekas eglučių nerinko.
Dar kitas valdininkas pasiūlė lengviausią, mažeikiškių jau pamėgtą atsikratymo eglutėmis būdą – tiesiog palikti jas prie šiukšlių konteinerių – esą visos eglutės bus surinktos ir pristatytos ten, kur reikia.
Man šiemet tokių problemų nekilo, nutariau iš maišo ištraukti seną plastikinę eglutę, nuplauti, išdžiovinti ir apraizgyti girliandomis. Žinoma, žalia, mišku ir sakais kvepianti eglutė džiugina labiau, bet man amžius toks, kad renkuosi džiaugsmą su patogumais.
Šią savaitę mūsų šalyje nuskambėjo keletas visuomenės dėmesį sukėlusių aktualijų: paskelbti nauji šauktinių į Lietuvos kariuomenę sąrašai, daug ginčų, ypač tarp mokyklų vadovų, sukėlė ketinimai apriboti jų vadovavimo laiką. Su šauktiniais situacija lyg ir normali, juolab kad pirmiausia į kariuomenę bus kviečiami savanoriai, kurių, kaip nekeista, Lietuvoje netrūksta.
Kas kita – mokyklų vadovai. Kai kurie jų dėl tokio siūlymo labai išgyvena. Aš juos suprantu – visą gyvenimą, jėgas atidavę šiam darbui, jie gali būti nustumti. Tokia naujovė gal gerai dėl vadovų, savo pareigas atliekančių bet kaip – kad tik dirbtum ir išsilaikytum iki pensijos. Bet juk yra mokyklų, gimnazijų direktorių, kurie šias ugdymo įstaigas pakėlė į daug aukštesnį lygį, jie žino visus savo įstaigos pliusus ir minusus, o atėjęs naujas vadovas visa tai gali sunaikinti. Tad lieka tik tikėtis, kad nugalės sveikas protas ir viršaus nepaims tie, kurie nusiteikę sužlugdyti sėkmingų vadovų karjerą ar bet kaip besistengiantys juos nustumti į šalikelę.
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto