Joninės Lietuvoje buvo švenčiamos nuo senų senovės. Mūsų rajone bene giliausias šios šventės tradicijas turi viekšniškiai. Senesnieji gyventojai prisimena paparčio žiedo ieškojimą, aukuro ir laužų kūrenimą, laivų karnavalus. Viekšniškiai mano, kad mūsų tautos papročius ir tradicijas užgožė užsienio kultūros invazija. Dabartinės Joninės – tik komercinis renginys, be liaudies papročių ir apeigų.
RASOS ŠVENTĖ NEIŠNYKO
Dar ir šiandien Joninės kai kur švenčiamos kaip Rasos šventė. Pagal Katalikų Bažnyčios liturgiją – tai Šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė, jau XVI a. lietuviškuose raštuose vadinama Joninėmis. Rasos – archajiškas šios šventės pavadinimas. Skambiu rasos vardu vadinamas sidabrinis vandens lašelis, kurio galia sentėviai šventai tikėjo. Joninių rasa – jaunystės, sveikatos ir grožio šaltinis, stebuklinga priemonė laukų derliui.
Viekšniuose yra Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nuo senų senovės birželio 24-ąją čia vykdavo Šv. Jono atlaidai. Sovietiniais laikais, norint žmones šiek tiek atitraukti nuo bažnyčios, tos dienos išvakarėse būdavo organizuojamos masinės Joninių šventės. Tačiau žmonės puikiai suderindavo abu šiuos pasižmonėjimus: per atlaidus nueidavo į bažnyčią, o Joninių šventę atšvęsdavo pušyne.
RENGĖJŲ IŠMONĖ –
LAIVŲ KARNAVALAI
„Santarvės“ pašnekovai viekšniškiai Sabina ir Viktoras Rimavičiai, Rūta Mylienė, Bronė Ročienė, Tamara Maneikienė prisimena, kad Joninės būdavo lyg draugų ir giminių pasibuvimas Juodeikių pušyne. Įspūdinga buvo šventės pradžia: saviveiklininkai, jos dalyviai, tarp kurių būdavo ir šokėjų kolektyvų iš Latvijos ir Estijos, iškilminga, puošnia kolona žygiuodavo per miestelį, Ventos upės lieptą pušyno link. Taip būdavo kviečiama į šventę.
Joninės prasidėdavo koncertu. Grodavo Viekšnių vidurinės mokyklos muzikos mokytojo Vinco Deniušio vadovaujamas kultūros namų pučiamųjų orkestras, pasirodydavo svečių kolektyvai, ansambliai, kultūros namų tautinių šokių ratelis, dainuodavo duetai.
R. Mylienei labiausiai atmintin įstrigo per Jonines organizuojami laivų karnavalai. Juose dalyvaudavo organizacijos, įstaigos, šeimos. Laivai būdavo išpuošiami pagal pasirinktą temą. Paslaptingų šviesų apšviestas upe plaukdavo piratų laivas. Įspūdingai atrodydavo tarp degančių fakelų ant plausto plūduriuojančios vaidilutės. Kitame laive išdidžiai įsitaisęs sėdėdavo jūrų valdovas Neptūnas.
Prieš vidurnaktį žiūrovai ant Ventos kranto lūkuriuodavo atplaukiančių laivų. Komisija įvertindavo laivų karnavalo dalyvių pastangas, skirdama simbolines premijas.
Mažeikių muziejaus fondų saugotoja Raimonda Ramanauskienė, besidominti etnologija, sakė, kad laivų karnavalai per Jonines būdavo tik organizatorių išmonė. Panašiai kaip sovietmečiu, kai per derliaus šventes miesto gatvėmis važiuodavo išpuošti sunkvežimiai, simbolizuojantys gerą metų derlių. Skirtumas tik tas, kad laivai plaukia vandeniu. Vanduo – tai gyvybė, o Rasos šventė – gyvybės suklestėjimas. Neptūnas – vandens valdovas, vaidilutės – jo palydovės. Tai ir visas ryšys su Rasos arba Joninių švente.
VAINIKĖLIAI PRANAŠAUJA
MERGINOS ATEITĮ
Vainikėlių plukdymas jau esąs Joninių akcentas. B. Ročienė prisimena: gražu būdavo stebėti, kaip nakties tamsoje upe atplaukdavo valtelės, kuriose sėdėdavo merginos, pasipuošusios tautiniais drabužiais. Jos turėdavo iš pievų gėlių nupintus nedidelius vainikėlius, į vidurį būdavo įdėtas kartoninis pagrindas, ant kurio pastatydavo degančią žvakutę. Kai merginos vainikėlius nuleisdavo į vandenį, visa Venta pasidabindavo mažytėmis mirguliuojančiomis liepsnelėmis. Joninių dalyviai šį vaizdą stebėdavo nuo kranto.
R. Ramanauskienė paaiškino, kad pagal senąsias Joninių apeigas, vainikai buvo pinami tikint, jog jie sukaupia amžino, nesibaigiančio gyvenimo jėgų. Vainikas – tai saulės ženklas, meilės ir skaistumo simbolis, viena iš jo funkcijų – būrimas, ritualiniai veiksmai, susieti su ateities pranašavimu. Sumetusios vainikėlius į vandenį, merginos stebėdavo, į kurią pusę kurios vainikėlis pasuks, iš tos pusės mylimasis tais metais pasirodys. Arba nusipindavo kiek galima daugiau vainikėlių, duodavo jiems vyriškus vardus, o savo vardu pavadindavo didžiausią vainiką. Visus juos suleidusios į vandenį žiūrėdavo: kuris vainikėlis arčiausiai priplauks prie jos vainiko, tokiu vardu ir bus šaukiamas jos išrinktasis.
PAPARČIO ŽIEDAS –
LAIMĖS SIMBOLIS
Paparčio žiedo ieškojimas visada buvo neatskiriama Viekšniuose švenčiamų Joninių dalis. Todėl per kiekvienas Jonines būdavo organizuojamas jo ieškojimas.
S. Rimavičienė pasakojo, kad šventės rengėjai padirbdavo paparčio žiedą, kurį stropiai paslėpdavo tankiame papartyne, pritvirtinę jį prie vieno iš paparčių. Visi Joninių dalyviai prieš pat vidurnaktį pasklisdavo po pušyną, tikėdamiesi surasti laimingąjį žiedą. Tas, kuriam tai pavykdavo, būdavo skelbiamas laimingiausiu žmogumi, esą visus metus jį lydės sėkmė. Jei tai būdavo mergina, tai ji būtinai ištekės, jei vaikinas – susiras jaunąją, jei jauni sutuoktiniai – jų laukia šeimos pagausėjimas.
Pagal etnografų iššifruotą senųjų apeigų prasmę, paparčio žiedas galėjo sietis su grįžtančia saule – svarbiausiu gamtos įvykiu. Tikima, kad paparčio žiedą – didžiausios laimės simbolį – gali surasti tik labai stiprios valios, ryžtingas žmogus. Stebuklingąjį augalą jo pražydėjimo metu saugo piktosios dvasios, baidyklės ir velniai. Kas žiedą atranda, supranta viso pasaulio žmonių, paukščių ir gyvulių kalbas.
„Papartis – vienas seniausių Žemės augalų, augęs dar prieš ledynus. Jo nei žiedų, nei sėklų niekas nėra matęs. Dėl tam tikrų paparčio išskiriamų medžiagų gyvūnai jo neėda, po jais ir šalia jų kitiems augalams nėra vietos. Dėl to ir paplito spėjimai apie slėpiningąjį paparčio žiedą, pražydusį per vidurvasario šventę“, – R. Ramanauskienė papasakojo, kodėl būtent papartis tapo Joninių simboliu.
LAUŽAI PADEDA ŠVIESTI SAULEI
Svarbiausias ir iki šiol išlikęs Joninių momentas – laužų kūrenimas. B. Ročienė prisimena, kad jaunimas prie jo praleisdavo visą naktį. Prie degančio laužo būdavo pakviečiami visi Jonai ir Janinos ir apvainikuojami ąžuolų vainikais.
Pušyno aikštelėje būdavo kūrenamas laužas, akmeninis aukuras. Iš miestelio atžygiuojančios kolonos priekyje vaikinas nešdavo liepsnojantį fakelą, kurio liepsna uždegdavo aukurą. Dvi tautiniais drabužiais vilkinčios merginos saugodavo „šventąją“ ugnį. Šventės dalyviams ši trijulė priminė žynį ir vaidilutes.
Šitą momentą muziejininkė R. Ramanauskienė susiejo su dar vienu svarbiu Rasos šventės komponentu – ugnimi. Tai šviesa, šiluma, judėjimas ir gyvybė. Stebuklinga ugnis įsikūnijusi šviesos kamuolyje – Saulėje, gyvybės bei šilumos šaltinyje. Per Rasos šventę Saulė baigia įkopti į patį aukščiausią dangaus tašką ir pavargusi stabteli. Laužo kūrenimas – tai pagelbėjimas saulei šviesti, pagarba jai ir linkėjimas sugrįžti.
Prie degančių laužų linksminosi ir senas, ir jaunas. Plačiai žinomas šokinėjimas per šventinį laužą, kuriuo buvo siekiama pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų.
ŽAIDIMAI NĖRA
JONINIŲ AKCENTAS
Viekšnių Jonines visada lydėdavo įvairūs atrakcionai ir žaidimai, veikdavo vadinamasis laimės šulinys. Būdavo organizuojamos komandų virvių traukimo varžybos, bėgimo su maišais rungtis, molinių puodų daužymas užrištomis akimis. Pastaroji rungtis būdavusi itin populiari, nes Viekšniai – puodžių miestas, kuriame veikė keramikos cechas. Organizatoriams nebūdavo labai sudėtinga iš šios įmonės gauti brokuotų gaminių, kurie puikiausiai tikdavo šiai rungčiai.
Anot muziejaus specialistės R. Ramanauskienės, laimės šulinys ir juo labiau kiti atrakcionai ir žaidimai per Jonines su šia švente neturėjo nieko bendro. Sovietiniais laikais įvairios loterijos būdavo organizuojamos ne tik kaip pramoga, bet ir tam, kad rengėjai surinktų lėšų šventės išlaidoms padengti.
PASIILGO SENOVINIŲ JONINIŲ
Anksčiau žmonės būdavę daug aktyvesni, stengdavosi visur dalyvauti, ne tik vaikai, bet ir suaugusieji įsijungdavo į žaidimus. Laikas pakeitė žmones. Keičiasi gyvenimas, keičiasi ir jų poreikiai. Dabar jaunimo visiškai kiti interesai, o vyresnioji karta pastebimai aptingo, kai kas net apskritai užsidarė abejingumo kiaute. Tokios mintys sukasi T. Maneikienės galvoje.
Į Jonines neplūsdavę žmonės iš visų pakraščių, o susirinkdavo tik visi savi, jaunos šeimos su mažais vaikais. Susėsdavo draugai ir giminės į kompaniją, kiekvienas su savo atsineštu maistu. Niekas tada nežinojo šašlykų ar keptų dešrelių. Burnoje tirpdavo naminė dešra, kumpis ar lašiniai su svogūnu. Ratu „prasukdavo“ vieną kitą buteliuką. Joninių šventei visiškai užtekdavo vienintelio bufeto.
Viekšniškių nuomone, šių dienų Joninės įdomios tik jaunimui. Nebeliko tradicijų, papročių, Joninės virto triukšmingu, masiniu komerciniu renginiu. Liaudiškos dainos išvirto į monotonišką popsą be aiškios melodijos, su primityviais tekstais. Pašnekovai mano, kad nacionalinį pasididžiavimą, kultūrą, papročius ir tradicijas užgožė iš užsienio atplūdusios mados, kartais labai abejotinos ir lietuviui svetimos. Vis dėlto pokalbį baigėme optimistine gaida, tikėdamiesi, kad lietuviškos tradicijos ir papročiai nemirs, o atgims su nauja jėga.
Nuotrauka iš asmeninio albumo: Šventė tik prasidėjo, tuoj bus uždegtas Joninių aukuras. 1970 metai.
Žmonės pasigenda senovinių švenčių – su apeigomis ir ritualais
