Asta Pilypaitė. Bandymas atidaryti iki šiol uždraustas praeities „dėžutes“

Dainininkė Asta Pilypaitė prisipažino, kad apie kai kuriuos dalykus, papasakotus „Santarvei“, ji išdrįso kalbėti pirmą kartą. Anksčiau apie tai pasakoti buvę per sunku, iš karto apimdavusi depresija. Trisdešimt ketverių metų moteris sakė, kad anksčiau kiekvieną nemalonų išgyvenimą „uždarydavo į dėžutę ir padėdavo į lentynėlę“. Tačiau kartkartėmis tos dėžutės prasiveria…
„Nežinau, kodėl aš visa tai jums pasakoju. Anksčiau, jeigu kas apie tai paklausdavo, sakydavau, kad man tai – uždaras klausimas. Gal dabar kalbu todėl, kad tai skaitys mažeikiškiai, man labai brangūs žmonės, o gal todėl, kad jau subrendau tam kalbėjimui“, – svarstė Asta, suskirsčiusi savo gyvenimą etapais.
I ETAPAS: DAININGA VAIKYSTĖ
Tik gimusiai Astai tėvai ir giminės pranašavo dainininkės dalią. Mergaitė buvo „rėksnė“, o dainuoti ir kalbėti pradėjo vos ne tuo pačiu metu. Tėvai yra išsaugoję garso įrašus, kuriuose užfiksuotos būsimosios žvaigždės solo partijos. Asta juokiasi, kad, pasiklausiusi tų įrašų, lieka patenkinta – gražiai dainavusi.
Dainininkė prisimena keliones pas močiutę, gyvenusią prie Šatrijos kalno. Važiuodama senu, riaumojančiu autobusu, mergaitė pirštais užspausdavo ausis ir garsiai dainuodavo. Įsijautusi į dainavimą, mažoji dainorėlė nepastebėdavo, kai, sustojus autobusui ir nutilus triukšmui, visų keleivių akys nukrypdavo į ją. Žmonės šypsojosi, gyrė jos gebėjimus.
Tėvai, matydami dukters polinkį muzikai, siūlė mokytis groti akordeonu. Tačiau Asta svajojo apie pianiną, o akordeonas jai atrodęs „senių instrumentas“, todėl nesutiko su tėvų siūlymu.
„Tėvai neturėjo galimybių man nupirkti pianiną, todėl likau be muzikinio išsilavinimo. Gaila, kad tėvai nepaspaudė. Galėjo priversti mokytis kad ir tuo akordeonu. Tačiau niekada jų nekaltinau, žinojau, kaip jiems sunku buvo“, – pasakojo Asta, kuri savarankiškai, „iš klausos“ šiek tiek pramoko groti tuo taip nemėgtu akordeonu.
Apie savo šeimą Asta kalba su didele meile. Pasak jos, šeimą, kurioje užaugo keturi vaikai, sieja labai glaudus ryšys. Beje, visiems būdingas vienas bruožas – uždarumas: visi mažakalbiai, nemėgstantys pasakoti apie savo problemas.
„Mama visada buvo paskendusi savo bėdose, nuo ryto iki vakaro dirbo, apie pramogas ir galvoti negalėjo. Tėvas taip pat dirbo. Tačiau mes, keturi vaikai, tik suaugę apie jų rūpesčius sužinojome. Iki tol jokių išsipasakojimų pas mus nebuvo“, – sakė dainininkė.

II ETAPAS: UŽSIDARYMAS
Didysis Astos „užsidarymas“, skausmingas problemų išgyvenimas, niekam apie tai net žodeliu neužsimenant, prasidėjo paauglystėje.
Mums pradėjus kalbėtis apie tą laikotarpį, antrojo kūdikio besilaukiančios moters akyse susikaupia ašaros. Akivaizdu, kad labai sunku atidaryti tą „dėžutę“ ir viešumon išleisti ten sudėtas nuoskaudas.
Viskas prasidėjo nuo to, kai penkiolikmetė Asta pradėjo lankyti Pionierių namų estrados būrelį. Mergina buvo pastebėta ir pakviesta į Kultūros namų estradinį ansamblį. Prasidėjo koncertai, dainavimas šokiuose, o tai, pasak Astos, labai atsiliepė mokytojų požiūriui į ją.
„Tais laikais mokytojai į estradą žiūrėjo kaip į paleistuvystę, velnio išmislą. Neigiamas požiūris į mane buvo atvirai demonstruojamas, o išvarymu iš mokyklos buvo parodyta, kokia nepageidaujama aš esu“, – skausmingai prisimena Asta.
Mažeikių 2-osios vidurinės mokyklos aštuntokei buvo griežtai pasakyta, kad ji nebus priimta į šios mokyklos devintąją klasę. Leidimo Astai likti mokykloje prašė jos tėvai, Antanas Dargis, estradinio ansamblio vadovas, klasės draugo Lino Songailos tėvas, kuris rajone užėmė svarbias pareigas. Niekas nepadėjo. Į namus atėjęs klasės auklėtojas Antanas Poškus tėvams pranešė, kad jų dukra mokykloje yra nepageidaujama. Po to tėvai verkiančią merginą nuvedė į Profesinę technikos mokyklą.
„Aš iki šiol išgyvenu tą skausmą, kurį tada patyriau. Tai buvo siaubinga. Visą laiką didžiulę nuoskaudą jaučiau auklėtojui, galvojau, kad jis dėl visko kaltas, kad jis nusprendė, kurie mokiniai gali mokytis devintoje klasėje, o kurie – ne“, – kalbėjo dainininkė.
A. Pilypaitė neseniai dar kartą išgyveno tą išvarymą iš mokyklos. Dainininkė buvo pakviesta į pokalbių laidą „Nomeda“, kur ji susitiko su buvusiu klasės auklėtoju. Anot moters, be reikalo buvo sukelti saugiai „dėžutėje“ uždaryti jausmai, po filmavimosi ilgai nenorėję nurimti.
„Gal kokią savaitę „depresavau“, skambinau artimiesiems, klasės draugams. Tačiau ta laida turėjo ir pliusų – aš pasikalbėjau su auklėtoju. Jis man pasakė, kad tokie buvę direktoriaus Barvydo planai, o aš į tuos jo planus neįėjau“, – išgyvenimais dalijosi Asta.
Mokymąsi Profesinėje technikos mokykloje A. Pilypaitė prisimena kaip labai sunkų savo gyvenimo etapą, „privariusį be galo daug nevisavertiškumo kompleksų“.
Asta šypteli, jog optimistiškiau mąstantis žmogus galbūt sakytų, kad viskas buvo tik į gera, nes ji galėjo koncertuoti ir negalvoti apie mokslus. Tačiau tada mergina jautėsi sužlugdyta.
„Aš prieš nieką nemaištavau, nekėliau skandalų. Mano maištas buvo nukreiptas į save. Tiesiog ėdžiau save. Aš sugebėdavau savo išgyvenimą uždaryti ir padėti į lentynėlę. Niekada niekas net kankinimais nebūtų galėjęs iš manęs jų ištraukti“, – prisipažįsta Asta.

III ETAPAS: „SEKMADIENIS“
Dvasinis skausmas aprimdavo tik nuėjus į antrąją savo šeimą, tai yra grupę „Sekmadienis“. Asta pasakoja, kad tuomet dainavimas jau buvo tapęs jos aistra, meile. Mergina į repeticijas bėgdavo nuo ankstyvo ryto, tuo tarpu kiti ansamblio nariai susirinkdavo apie vidurdienį.
Vyko aktyvus koncertinis gyvenimas, davęs didelę praktiką. Tuo metu net kalbos nebuvo apie fonogramas, todėl „gyvas“ dainavimas išlavino balsą.
Pasibaigus dešimt metų trukusiam „Sekmadienio“ laikotarpiui, kai kurie A. Pilypaitės gerbėjai sakė matę, kad ansamblyje ją gožusi Jūratė Miliauskaitė. Pati dainininkė tikina to visiškai nejautusi. Jai svarbu buvę dainuoti, džiaugdavosi kiekviena daina, o Jūratė buvusi didelis autoritetas.
Priminus dainininko Virgio Stakėno žodžius, kad tuo metu A. Pilypaitė buvo labai kukli, gėdijosi apsivilkti trumpesnį sijoną, dainininkė prisipažino, kad „Sekmadieniui“ Stakėno žmonos sukurti kostiumai jai labai nepatikę.
„Nenoriu įžeisti Stakėnienės, nes tai – jos fantazijos vaisius, tačiau tie drabužiai buvo kažkas baisaus. Su jais mes jautėmės kaip marionetės. Parengę antrą programą suvokėme, kad tai – ne „Sekmadienio“ stilius, todėl po kelių koncertų spjovėme į juos ir persirengėme savo drabužiais“, – pasakojo dainininkė.
A. Pilypaitė pripažįsta, kad tuo metu nemokėjo visiškai atsiskleisti, nors jautė galinti kur kas daugiau. Anot jos, galbūt dėl to šiek tiek kaltas ir A. Dargis, „įmetęs į tą dubenį ir liepęs plaukti kartu“.
Nors merginai „Sekmadienis“ buvo visas gyvenimas, tačiau vieną dieną sužinojo, kad ji nebereikalinga. Astos nuomone, tai įvyko būtent tada, kai ji truputėlį pakėlė vieną sparnelį.
A. Pilypaitė prisimena, kad tada buvo sunkus blokados metas, kai koncertų salės, viešbučiai buvo nešildomi. Iki tol populiarumu garsėjęs „Sekmadienis“ nebesurinkdavo žiūrovų, o už bilietus gautų pinigų užtekdavo tik aptarnaujančiam personalui, kurio ansamblis turėjęs labai daug.
Vieną vakarą, po koncerto, Asta grupės administratoriui pasiūlė sumažinti koncertų skaičių, nes neverta patiems šalti ir tik aptarnaujančiam personalui uždirbinėti pinigus..
„Kitą dieną tie mano žodžiai perėjo Antanui į ausis. Nuo to laiko buvau nebepageidaujama. Vieną dieną sužinojau, kad Palangoje vyksta „Sekmadienio“ koncertas. Ir be manęs. Manau, kad jeigu aš buvau netinkama, buvo galima su manimi atsisveikinti kitaip“, – svarstė Asta.

IV ETAPAS: RAMSTIS
Sužinojusi apie išmetimą iš „Sekmadienio“, Asta patyrė didžiulį smūgį, nebežinojo, kaip toliau gyventi. Juolab dainuodama ansamblyje neįgijo visiškai jokio savarankiškumo – A. Dargis viską organizuodavo, o grupės nariai turėjo žinoti tik kada repeticijos, kur ir kada važiuoja koncertuoti.
Sutrikusiai merginai padėjo Romas Dambrauskas. Asta prisimena, kad ir Romui su A. Dargiu buvo nutikę kažkas panašaus, todėl puikiai suprato, ką ji jaučia, ir tapo didžiausias ramstis.
Taip prasidėjo Astos solinė karjera. Sąlygos darbui buvo puikios – jie naudojosi verslininko Rimo Limanto įrengta studija.
Kadangi tuo metu R. Dambrauskas jau buvo populiarus, jis padėjo išpopuliarėti ir Astai. Pasipylė kvietimai koncertuoti įvairiose šventėse, klubuose, uždaruose vakarėliuose.
„Tik tada supratau, kad muzikantas gali uždirbti ir visai neblogai iš to gyventi. Su Romu atsirado stabilumas, mudu siejo labai šilti jausmai“, – prisimena dainininkė.

V ETAPAS: VILNIUS
Išpopuliarėjusi A. Pilypaitė pajuto, kad Mažeikiuose jai darosi ankšta, todėl Tomo Augulio siūlymas važiuoti į Vilnių buvo mielai priimtas. Jis tapo Astos prodiuseriu, dainų kūrėju, pakeitusiu dainininkės stilių.
„Tuo metu pradėjo atsirasti šokių muzika, kuri mano lyriškai sielai atrodė nepriimtina. Tačiau Tomas mane įtikino, kad ir tų, anot Dambrausko, „bumčik bumčik“ žmonėms reikia. Tomas taip pat buvo išgyvenęs kritimo-kilimo laikotarpį, jautė man simpatiją, todėl aš juo pasitikėjau“, – pasakojo Asta.
Dirbdama su T. Auguliu, A. Pilypaitė pirmą kartą susidūrė su reklamos sukimu spaudoje, mokėsi, kaip reikia kalbėti su žurnalistais. Dainininkė pradėta vadinti „scenos princese“ (ko pati apie save niekada nebūtų pasakiusi), vyko aktyvi koncertinė veikla, jos albumai buvo gerai perkami.

VI ETAPAS: LINAS
Naujas dainininkės gyvenimo etapas prasidėjo pradėjus draugauti su būsimuoju vyru, grupės „ŽAS“ nariu Linu Zarecku. Pasak Astos, tuo metu „ŽAS“ buvo kultinė grupė, kurios kiekvieną žingsnį gaudydavo žurnalistai.
„Aš niekada nebuvau kultinė dainininkė, o mano albumai nebūdavo parduodami dešimtimis tūkstančių. Pradėjusi draugauti su Linu, įsisukau į tą sūkurį, tapau matoma. Iš tikrųjų „žasai“ nebuvo tokie skandalistai, kokiais buvo pristatomi“, – sakė dainininkė.
Astai tas naujasis sūkurys labai patiko, pasijautė jaunesnė, patrauklesnė. Ir apie tas vadinamąsias „tusovkes“ ji galėtų daug pasakoti. Anot dainininkės, tai – linksmi teminiai vakarėliai „su polėkiu“, neturintys nė truputėlio provincialumo.
„Gal kai kam ir atrodė, kad vyksta „bordeliai“, tačiau tai buvo labai šaunios linksmybės savų žmonių būryje. Tai – normalūs, kultūringi, daug pasiekę žmonės, kuriems sunku šiaip nueiti į kokį barą ir linksmintis, nes atkreipia visų lankytojų dėmesį į save. Kiekvienas, pažiūrėjęs iš šono, mums galėtų tų linksmybių pavydėti. Tiesa, iš pradžių Linas buvo peštukas, konfliktuodavo su apsauga, tačiau jis visą laiką kovojo už teisybę. Visi tie konfliktai buvo baisiausiai išpučiami, atrodydavo, kad ir aš gaunu lupti“, – pasakojo moteris.
Asta sakė, kad iš pradžių ji negalvojusi apie rimtus santykius su Linu, o ir jausmas buvęs vienpusis – vaikinas buvo įsimylėjęs, aktyviai siekė jos dėmesio. Moteris šypsodamasi pasakojo, kad jos vyras – Vėžys, kuriam būdinga vienokiam būti namuose ir kitokiam už jų ribų.
„Ypač Lino meilė atsiskleidė, kai jis sužinojo, jog laukiuosi. Aš bijojau, kad pames, paliks, tačiau jis akimirksniu išsklaidė visas abejones“, – šypsojosi Asta.
Moteris sakė, kad namuose ji yra vadovė, laikanti visus keturis kampus. Tiesa, vyras ją išmokė tingėti, nesureikšminti smulkmenų. Jeigu anksčiau reikia nereikia keldavosi anksti ryte, pedantiškai siekdavo tvarkos, tai dabar leidžia sau ilgiau pamiegoti, nebepanikuoja pamačiusi vyro išmėtytus daiktus.
„Netgi valdyme jis mane išmokė tingėti. Kam draskytis, kai to visiškai nereikia? Be to, Linas išmokė atsisakyti tų visų savigraužos nesąmonių, nebekrauti jų į dėžutes“, – prisipažino ji.

VII ETAPAS: MOTERIŠKUMAS
Po dukrelės Saulės gimimo daugelis pastebėjo naują A. Pilypaitės virsmą – ji atsiskleidė kaip moteris, apie ją pradėta kalbėti kaip apie erotiškiausią šalies dainininkę.
Beje, Asta į sceną išėjo, kai Saulutė buvo vos dviejų savaičių, ir nuo tada aktyviai koncertavo. Kadangi metus dukrą maitino krūtimi, į visus koncertus veždavosi drauge. Šį savo etapą Asta vadina labai šauniu.
„Pasijutau atviresnė, sumoteriškėjau, o juk moteriškumas taip puošia. Esu mylima moteris, turinti po kojomis stabilų pagrindą, todėl nebebijau skleistis, atrodyti erotiškai“, – grožio paslaptį atskleidė Asta.
Pasak jos, kol nebuvo ištekėjusi, ji drovėdavosi erotiškai atrodyti, svarstė, ką žmonės gali pagalvoti apie ją. Visų tų nereikalingų stabdžių dabar jau nebereikia.
Dabar Asta laukiasi. Kūdikis pasaulį turėtų išvysti birželio mėnesį. Ji šypsodamasi sako, kad nors antrasis vaikas buvo seniai planuotas, tačiau pasibeldė šiek tiek ne laiku – vyras, Tarptautinio verslo mokyklos prie Vilniaus universiteto studentas, laimėjo stipendiją studijoms Vokietijoje. Tačiau moteris iš to, kad teks gimdyti vienai, problemos nedaro. Jei sportininkų žmonoms taip pat dažnai vienoms tenka gimdyti vaikus, tad ir ji neprapulsianti.
Dabar A. Pilypaitės gyvenimo tikslas – šeima, vaikų ir vyro ateitis. Moteris prisipažįsta visiškai nieko bendro neturinti su feminizmu.
„Norėčiau, kad vyrai būtų riteriai, moteris nešiotų ant rankų, o žmonos – šeimos židinio sergėtojos, vaikų augintojos“, – svajingai kalba Asta.
Tiesa, kol kas ji nesiruošia atsisakyti dainininkės karjeros, tačiau tikina nieko dirbtinai neforsuosianti, nes laimę ji jau surado…
Andriaus BARTOŠEVIČIAUS nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto