„Sapnoujo i galvuojo tik žemaitėškaa“, – saka Rimants. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Laima Rimants – medė drožies, tautuodailinynks. Gėmės i augės netuolėi Šerkšnės opalė, Mažėikiu rajuonė, Žemaitėjės žemie; kapūs, pakelies i kėimūs pristatės kryžiu, rūpintojieliu, koplytstulpiu i kėtokiū skulptorieliu. Dabar gyven Plungės rajuonė, netuolėi Alsiediu, sutėka atsakytė i kelis klausėmus.
– Gėrdo poikee žemaitėškaa šnekont. A tenk rokoutėis bėndrėnė kalbo? Katro lėngviau i daugiau gal pasakytė?
– Tenk rokoutėis i bėndrėnė kalbo, bet vaizdingiau i nu šėrdėis gali pasakytė tik zemaiteškaa. Sapnoujo i galvuojo tik žemaitėškaa. Kartaas atruoda, ka ketep i nemuoko, ka kėteep i nereek.
– Žmuona Akvilina turi aukštaitė. A nepykst ana dėl žemaitėškas šnekuos i lieta būda?
– Žmuonaa kaap tik patink, kad aš šneko žemaiteskaa. Ana tas yr iduomee, vo del lieta būda – tas erzėn. I pyka pradiuo , bet mata, ka nieka negal pakeistė, teka susitaikytė su tou. Karto gyvenont negali vėins pri kėta nesitaikytė. Parkeistė vėins kėta nagali, užsimėštomem bekariaudamė.
– Kaap Akvilina priprata Žemaitijuo? Kas žemaitiu karaktrie patynk, vu kas ne?
– Priprata po biški. Pradiuo bova sunkee suprastė kai kurius žuodius. Teka vertėjautė.Dabar jau daug kūn supront i pati mėgėn šnekietė žemaiteskaa. Mon atruoda, ka žmuogou kaap i paukštiou reek sava gėismė gėiduotė. Joukynga i griaudee atruoda, ka vakaa su tėvaas vėino kalbo nebšnek. Vu da keistiau yr girdietė, ka žemaitee tievaa so mažo vaako aukštatėška rokoujes, teep lig mažėje žemaitiu kalbuos nesuprasto. Tego ana i būn aukštaitė su sava kalbo – mon tas nemaiša, vėskū supronto, kūn saka.
Karakterie Akvilinaa patynk tas, kad žemaitee yr užsispyrė i sava žuodė laikuos: kū pasakė, tū i padarys, nors ir lėtaa. Teisingaa api žemaiti yr pasakyta: pakūnktiu nedauža. Mes nesam tinginee, tik greeta, išplastaas nemuokam, nešokiniejem be reikala.
– A pripratuot gyventė Plungės rajuonė, juk čė daug daugiau medė druožieju nego Mažėikiu rajuonė?
– Jau pripratuom. Drožieju daugiau, bet vėsė sutelpam. Žmuonis patis atsirenk. Kas kam patynk, pas tūn ir kreipas. Čė madas dėktou Žemaitėjės naciuonalinis parks – organizou plenerus, paruodas, muokymus vėsuokius.
– Kas šėndėin teik džiaugsma, vu dėl kuo neramee unt šėrdėis?
– Dziaugsma teik tas, ka gali dėrbtė sava miegstama darba, bet gal teep atsitėktė, ka tū darbū niekam nebreikies. Daug jaunima išvažiava i užsieni, vo leke žmuonis ne perdaug duomas tautuodailininku darbaas. Vėinyms berūp, kaap išgyventė, muokestee kelst. Praturtiejosėje da neatsivagė, neatsigierė, pu užsienius neatsivažiniejė. Pėrkieju nier daug, gyventė nelėngvaa. Bet reek tikietėis: kas būs, kas nebūs, bet žemaitis nepražūs.
