Suomijoje mažeikiškius žavėjo gamtos vaizdai ir patogumai turistams

Kaip ir kiekvienais metais, Mažeikių turistų klubo nariai į žygį išvyko dviračiais. Šį kartą turistų kelionės tikslas buvo Suomija, ežeringoji jos dalis. Keliautojai norėjo susipažinti su Šiaurės šalies gamta, kraštovaizdžiu ir istorija.
Kelionė prasidėjo automobiliais iš Mažeikių į Taliną, iš Estijos mažeikiškiai keltu persikėlė į Helsinkį ir pasiekė Suomijos miestą Kotką. Iš čia jau keliavo dviračiais.

KELIONĖMS AMŽIUS –
NE RIBA

Žygyje dalyvavo 20 mažeikiškių. Jauniausia jo dalyvė buvo vos šešerių metų, o vyriausioji – jau perkopusi per penkiasdešimt. Žygį mažeikiškiai vertino gerai – jis vyko sklandžiai, visi pasiekdavo užsibrėžtą dienos tikslą, niekas nesiskundė.
Turistai buvo susiskirstę į dvi grupes: stipriąją, kur keliavo tik suaugusieji, ir silpnąją – jos sudėtyje, be suaugusiųjų, buvo ir vaikų. Per dieną suaugusieji dviračiais numindavo apie 50 km, o vaikai – apie 30 km. Per dešimtį kelionės dienų vien dviračiais mažeikiškiai nuvažiavo apie 300 kilometrų.
Kelionės dalyviai įsitikinę, kad dviračių žygis yra sveikas ir gana nebrangus poilsis. Jų teigimu, poilsiavimas Nidos kempinge kainuotų daug brangiau nei Suomijoje.
„Važiuodamas dviračiu daug daugiau pamatai, nei važiuodamas automobiliu. Gali bet kada stabtelėti, pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais. Automobiliu taip neprivažiuosi, todėl dviratis yra patogesnė transporto priemonė, jei reikia, galima ją ir ant pečių panėšėti“, – sakė viena iš žygio dalyvių Staselė Čupkovienė.
Šioje kelionėje neštis ant pečių transporto priemonę teko ne kartą – mažeikiškių maršrute buvo ne tik lygumos, bet ir kalvotos vietovės, kur nebuvo nei takų, nei kelių.

PAKERĖJO
IŠVYSTI VAIZDAI

Anot S. Čupkovienės, visus pakerėjo išvysti vaizdai užkopus į Rochalio kalną. Akys raibo nuo margaspalvių pievų pakločių. Nosį maloniai glostė persipynę laukinių gėlių ir uogų kvapai. Atrodė, kad kiekvienas medis ir krūmas vienas kitą papildo. Puikiai į šį peizažą įsikomponavo laukuose besiganantys žirgai. Bekraščiai ežerų toliai taip ir kvietė išsimaudyti.
Keliautojams į atmintį įstrigo Suomijos saulėlydžiai, kai saulė, prieš nuskęsdama ežero gelmėse, dangų nudažydavo įvairiausiomis spalvomis.
Keliautojos teigimu, kopiant į kalną nebuvo apsieita be nuotykių. Kadangi buvo keliaujama dviem grupėmis, visa manta ir maistas buvo padalinti į dvi dalis.
„Taip jau nutiko, kad per klaidą grupė su vaikais pasiėmė visą maistą, o suaugusiesiems liko tik prieskoniai bei indai. Iš karto niekas to nepastebėjo. Viršukalnė buvo stati, todėl ją pasiekė tik ištvermingiausieji ir stipriausieji, o kiti liko apačioje. Ir maistas taip pat.
Mes galėjome džiaugtis tik indais, į kuriuos nebuvo ko dėti. Tik vadinamasis kišeninis maistas. Sudėjome visi, kas ką turėjome: šokoladą, riešutus, sausainius – ir pasidalijome. Visiems pakako. Buvo tokių, kurie tvirtino, kad net persivalgė“, – šypsodamasi pasakojo S. Čupkovienė.
Žygyje dalyvavusią Gitaną Laurinavičienę nustebino tai, kad liepos pabaigoje Suomijoje dar tik mezgėsi mėlynės ir kitos uogos.
„Mums išvažiuojant liepos viduryje uogų metas jau ėjo prie pabaigos, o čia tik prasidėjo, – stebėjosi moteris. – Atrodė, kad ten pavasario pabaiga, ir vasara tik prasideda“.

NEATSILIKO
NUO SUAUGUSIŲJŲ

Didvyriškai žygyje laikėsi mažieji turistai, jie neatsiliko nuo suaugusiųjų, o kartais net juos aplenkdavo.
„Mes juos net švelniai praminėme „kalnų gazikais“. Savo energija vaikai užkrėsdavo mus, net po dienos maršruto grįžę į stovyklavietę jie mus dar ragindavo žaisti, o ne sėdėti rankas sudėjus“, – pasakojo S. Čupkovienė.
G. Laurinavičienė prisiminė, kad vaikams rytą po pirmosios žygio dienos skaudėjo kojų raumenys, bet išsitepus specialiu tepalu ir pamasažavus kojas, jaunimas žygį tęsė net nesiskųsdamas.

ŠALIS PATOGI
TURISTAMS

Lietuviai pastebėjo, kad Suomijoje puikiai plėtojamos turizmo paslaugos: nepriekaištingai įrengti turistiniai takai, prie jų įrengtos poilsiavietės su suomiškomis pirtimis. Stovyklavietės keliautojams bene didžiausią įspūdį paliko dar ir dėl to, kad jų niekas nesaugojo.
„Ne vienas aiktelėjo, pamatęs tvarkingai paliktas laužavietes, šašlykines, namelius ir pirtis. Net malkos – ir tos buvo tvarkingai sukrautos į malkines, netoliese galėjai rasti kirvį ir pjūklą. Tik imk, skaldyk, kūrenk ir kaitinkis pirtyje, šok į šalia esantį ežerą… Ir visa tai – nemokamai“, – prisiminė S. Čupkovienė.
Mažeikiškiai bandė svarstyti, kas atsitiktų turistų valiai paliktoms poilsiavietėms mūsų kraštuose. Deja, prieita prie nuomonės, kad po kelių naktų jų apskritai neliktų…

SUSIGALVODAVO
PRAMOGŲ

Vakarais grįžę po dienos maršruto, kurį sudarė žygio dalyvis Rolandas Kunaika, mažeikiškiai dar prasimanydavo įvairių žaidimų. Net buvo surengę tarptautines tinklinio varžybas, kuriose rungtyniavo rusai ir lietuviai.
Žygeiviai sakė savo akimis įsitikinę, kad Suomijos gamtovaizdį apibūdinanti frazė: kiekvienas suomis pro langą mato akmenį, vandenį ir mišką, – yra teisinga. Tai bene labiausiai juos ir sužavėjo. O suomiai pasirodė esą gana santūri, nelinkusi bendrauti, bet draugiška tauta. Gaila tik, kad su vietiniais gyventojais buvo sunku surasti bendrą kalbą, tik nedaugelis iš sutiktų suomių kalbėjo angliškai ar kita užsienio kalba.
„Kelyje suomių vairuotojai elgėsi labai tolerantiškai. Visada praleisdavo mūsų koloną, nesulaukėme jokių priekaištų, kad trukdome ar gaišiname laiką, kaip gana dažnai pasitaiko Lietuvoje“, – sakė G. Laurinavičienė.
Mažeikiškiai aplankė ir kitas įžymias vietas. Apžiūrėjo didžiausią Suomijos pilį Savonlinnos miestelyje.
Nuotr. iš asmeninio albumo.: Viršukalnę pasiekė tik patys stipriausi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto