Trijų draugų ir praėjusio amžiaus istoriją pasakoja Blažiejus Smilgys

Mažeikiškis nuo 1956 metų, dabar jau pensininkas Blažiejus Smilgys pragyveno labai spalvingą gyvenimą. Žvilgtelėjome tik į mažytę jo jaunystės atkarpėlę, ir savo nuostabai aptikome joje ne vieną daugiau kaip prieš šešis dešimtmečius Lietuvoje žinomą ir garsią pavardę. Asmenybių įtaka, kaip pripažįsta ir pats Blažiejus, bendravimas su labiau išprususiu ir aukštesnę padėtį visuomenėje užimančiu jaunimu sulygino šį kaimo vaiką su jais.ĮVYKIS, PAKEITĘS BLAŽIEJAUS GYVENIMĄ
Jeigu ne aplinka, kurioje prabėgo Blažiejaus jaunystė, gal jis, tas kaimiečiukas, arba kaip jis pats save vadino „krūmų vaikas“, ir nebūtų sunkiais pokario metais baigęs Vilniaus universiteto, kur Gamtos mokslų fakultete studijavo geologiją. Praėjus daugiau nei pusei amžiaus, jis su apmaudu kalba apie tai, kad taip ir neteko dirbti pagal savo specialybę. Buvo melioratorius, kelių statybininkas, rūpinosi darbų sauga.
Visa tai buvo vėliau. O ankstyvojoje jaunystėje vaikinukas iš Vaičaičių bažnytkaimio, esančio tarp Sedos ir Ylakių, mokėsi Skuodo gimnazijoje. Gal būtų ją ir baigęs, jei ne vienas įvykis, kuris viską sujaukė, tačiau, anot Blažiejaus, tai jam išėję į naudą.
Jau buvo prasidėjęs II pasaulinis karas, tačiau jis netrukdė Skuode buvusio batų fabriko vadovybei surengti pobūvį Skuodo restorane. O koks gi balius be jaunų merginų. Todėl buvo nuspręsta į restoraną pakviesti vyresnes gimnazistes. Lydimos „apsaugos“, klasės draugų Blažiejaus ir Eduardo Vaitilavičiaus, merginos sutiko dalyvauti pobūvyje.
Tais laikais gimnazistai turėjo laikytis griežtų taisyklių. Bendrabučių nebuvo, ir jie gyvendavo pas privačius žmones. Auklėtojai kartais vaikščiodavo po namus ir tikrindavo, kad po 22 valandos gimnazistai būtų namuose. Nebuvo galima nueiti net į kiną, o ką jau kalbėti apie šokius ar restoranus.
„Gimnazijos vadovybei sužinojus apie mūsų akibrokštą, merginos prisipažino iš karto. Mudu su Eduardu bandėme viską neigti. Už tai buvome pašalinti iš Skuodo gimnazijos su „vilko“ bilietu. Tai reiškė, kad praradome teisę būti priimti į kokią nors kitą mokyklą“, – prisimena Blažiejus.

PERMAINOS IŠĖJO Į NAUDĄ
Tačiau tąsyk jaunuoliams nusišypsojo laimė. Tame pobūvyje dalyvavo ir vokiečių kariškių, kurie, užjausdami nuskriaustuosius, paprašė Palangos gimnazijos direktoriaus, kuris taip pat buvo vokietis, priimti vaikinus. Taip abu draugai atsidūrė Palangos gimnazijoje.
Tai buvo ne šiaip sau gimnazija. Kai 1939-aisiais vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija su visu dėstytojų kolektyvu persikėlė į Palangą. Tuo metu tai buvo vienintelė taip pavadinta gimnazija Lietuvoje. Ji ruošė gimnazistus studijoms užsienyje, todėl čia buvo sustiprintos mokymo programos, dėstė geriausi pedagogai.
Blažiejus prisimena visų mylimą ir gerbiamą matematikos dėstytoją Vaicekauską, tų laikų matematikos vadovėlio autorių, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, savo dėstomo dalyko žinovę. Gimnazijos direktorius istorikas mokė ne nuobodžių vadovėlio tiesų, o tarsi nubrėždavo tam tikrus rėmus, kuriuos reikėdavo savarankiškai, ieškant bibliotekose, užpildyti patiems. Pasak Blažiejaus, tos žinios išliko visam gyvenimui.

GYVENO PAS CARO ARMIJOS GENEROLĄ
Mokydamasis Palangoje, Blažiejus susipažino su aukštesnėje klasėje besimokiusiu Viktoru. Jo tėvas Valerijonas Ramanauskas, buvęs caro armijos generolas, Lietuvos kariuomenės inspektorius, buvo malonus žmogus. Nors Viktoro tėvai gyveno kukliai, bet jie pakvietė sūnaus draugą apsigyventi pas juos.
Pas Ramanauskus lankydavosi tokie garsūs žmonės, kaip Lietuvos generolai Povilas Plechavičius ir Petras Kubiliūnas. Pastarasis vokiečių okupacijos metais buvo jų sukurtos vadinamosios savivaldos pirmasis generalinis tarėjas. Tos pareigos buvo gana aukštos ir prilygo sovietų laikų pirmojo komunistų partijos sekretoriaus postui.
Blažiejus prisimena, kaip P. Kubiliūnas 1942-aisiais lankėsi jų gimnazijoje ir ragino gimnazistus stoti į savisaugos dalinius ir kartu su vokiečiais kovoti prieš Raudonąją armiją. Tarp baigiančiųjų gimnaziją atsirado tokių, kurie įstojo į šiuos dalinius, ir jiems be egzaminų buvo išduoti brandos atestatai.

MERGINA IŠTEKĖJO UŽ KITO
Šviesius prisiminimus Blažiejui paliko ir gimnazijos laikų pažintis su chemijos mokslų daktaro, gimnazijos direktoriaus pavaduotojo Rapolo Pociaus šeima. Su jo dukra Jūrate jis mokėsi vienoje klasėje. Jiedu buvo daugiau negu klasės draugai, ir jos tėvai juos laikė pora.
R. Pocius su žmona buvo grįžę iš Amerikos, kur susikrovė nemažą turtą. Jie turėjo vilą Palangoje, dviejų ar trijų aukštų namą Kaune. Tai buvo turtinga šeima, ir Blažiejui, dažnai čia besilankiusiam, taip pat nieko netrūko. Net ir vasaros atostogas jis leisdavo šiuose namuose kartu su Jūrate.
Dabar Blažiejui atrodo, kad jam, tam „krūmų vaikui“, gal tada pritrūko drąsos ir ryžto. Jūratė išslydo iš jo rankų ir vėliau ištekėjo už kompozitoriaus Vytauto Klovos. Tačiau laikas, kada jis lankydavosi Pocių šeimoje, nedingo veltui. Blažiejus turėjo progos artimiau pažinti lietuvių visuomenės veikėją, redagavusį „Aušrą“ ir kitus leidinius, Joną Šliūpą, profesorius Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas, su kuriais artimai draugavo R. Pocius. Jeigu su profesoriais jis mėgdavo papolitikuoti, tai su J. Šliūpu kalbėdavosi tik apie lietuvybę, knygas ir knygnešius.

TARP DRAUGŲ BUVO IR KOMJAUNUOLIS
Likimas Blažiejų Palangos gimnazijoje buvo suvedęs ir su komunistinių įsitikinimų jaunuoliu. Su Jonu Kilšausku jie mokėsi vienoje klasėje, kartu baigė gimnaziją, draugavo, bet apie politiką niekada nekalbėdavo.
Prieš karą Jonas mokėsi Plungės gimnazijoje. Jis buvo komjaunuolis. 1941-aisiais, užėjus vokiečiams, komjaunuolius ėmė persekioti ir šaudyti.
Jono motinos prašymu, tarpininkaujant Plungės prelatui, vaikinas buvo priimtas į Palangos gimnaziją. 1943-iaisiais ją baigęs, jis su tarybinių partizanų būriu pasitraukė į Rietavo miškus.
Blažiejui akyse išliko vaizdas, kaip gimnazijos direktorius, atėjęs pas Pocius, beviltiškai nuleidęs rankas ištarė: „Dieve mano, ką mes išsiauginome pas save, raudonąjį partizaną…“
Sovietiniais laikais J. Kilšauskas, įstojo į Kauno kūno kultūros institutą, jį baigė, kurį laiką gyveno ir dirbo Vilniuje.

DĖL TOKIO VYNO VERTĖJO IR PRALOŠTI
Blažiejus mintimis sugrįžta į ankstesnius laikus, kai dar mokėsi Skuodo gimnazijoje. Anot pašnekovo, jie buvę trys mirtini draugai: Blažiejus, jau minėtas Eduardas ir pulkininko Aleksandro Plechavičiaus sūnus Tadas. Aleksandras buvo generolo Povilo Plechavičiaus brolis. Tado mama sirgo džiova ir jauna mirė. Tėvą po 1940-ųjų rusai traukdamiesi sušaudė. Tad abu Aleksandro vaikai Tadas ir jo sesuo Halina augo generolo šeimoje Skuode.
„Tadas buvo „bajavas“ vaikinas ir „kietas“ visais atžvilgiais. Jis išsiskyrė ypatingu grožiu, ir merginos dėl jo alpdavo. Tadas gražiai dainavo, skambino pianinu“, – savo draugą apibūdino Blažiejus.
P. Plechavičius gyveno dideliame raudonų plytų pastate, kurio viename gale buvo įsikūręs jis pats su šeima, o kitame veikė vandens malūnas. Šį pastatą P. Plechavičiui, tada dar majorui, dovanojo Prezidentas A. Smetona už pagalbą organizuojant 1926 metų valstybės perversmą Lietuvoje. Už tuos pačius nuopelnus A. Smetona jam suteikė ir generolo laipsnį. Pasak Blažiejaus, malūnas tebestovi ir šiandien.
Namuose buvo ir didelis rūsys, kuriame medinėse statinėse generolas laikė savos gamybos vynuogių vyną. Senoji Plechavičienė, Aleksandro ir Povilo mama, labai mėgo lošti kortomis. Tad jos anūkas su draugais mielai jai sudarydavo kompaniją.
Vaikinukai sąmoningai stengdavosi pralošti poniai, nes laimėjus jos nuotaika būdavo pakili, ir ji siųsdavo Tadą į rūsį atnešti vyno. Iki šiol Blažiejus mena nuostabų iš grafino geriamo vyno skonį. Tadas savo draugams kai kada nunešdavo ir į namus kibiriuką šio gėrimo, tad ypatingomis progomis jie pasivaišindavo generolo vynu.

RANKĄ MOTERIMS BUČIUOJA IR DABAR
Blažiejus visam gyvenimui išmoko generolo žmonos, Pavolgio vokietės, duotas kultūros ir etiketo pamokas. Visiškai suprantama, kad generolienė norėjo sužinoti, su kuo draugauja jos sūnėnas. Tadas turėjo pasikviesti Blažiejų ir Eduardą ir jai pristatyti.
„Ji padavė mums ranką ir prisistatė. Mes padarėme tą patį. Tada ji mums padarė pastabą, kad tuomet, kai dama ištiesia ranką, reikia ją paimti, pakelti prie lūpų ir pabučiuoti. Jokiu būdu negalima lenktis prie rankos. Jeigu ant jos yra pirštinaitė, reikia ją nusmaukti, pabučiuoti ir vėl grąžinti į tą pačią vietą. Praėjo šitiek laiko, bet tos pačios taisyklės galioja ir dabar“, – sako Blažiejus, prisimindamas ponios pamokymus apie tai, kad sėdint prie stalo negalima remtis alkūnėmis, duonos imti šakute. Šias žinias vaikinams vėliau įtvirtino Palangos gimnazija, kurioje dar išmokė šokti anglų valsą, tango, šliafoksą.
Iš trijų draugų šiandien likęs tik vienas Blažiejus. Tadas, kaip ir jo mama, susirgo džiova ir mirė sulaukęs vos 20. Edvardas, būdamas 44-erių, žuvo autoavarijoje.

KLAIPĖDA ATITEKO VOKIEČIAMS
Nedaug Lietuvoje šiandien rasi žmonių, savo akimis mačiusių Hitlerį. Tarp tų nedaugelio yra ir Blažiejus, nors paaugliška atmintis ne kažin ką išsaugojo apie šią istorinę asmenybę.
Buvo tai 1939-ieji. Skuode pas generolą P. Plechavičių malūne dirbo broliai Vaitkai, kuriems žmonės buvo įdėję pravardę – „Chuliganai“. Vaitkai labai mylėjo Blažiejų ir Eduardą. Kartą jie ir sako: „Ar norite pamatyti Hitlerį. Jei taip, tai važiuojame rytoj į Klaipėdą ir pamatysite“. Pinigų kelionei nereikėsią.
Rytojaus dieną, o tai buvo kovo 23-ioji, ketvirtadienis, vaikinai atėjo į Skuodo geležinkelio stotį ir kartu su Vaitkais sėdo į traukinį, vykstantį į Klaipėdą. Broliai važiavo „zuikiais“, o savo jaunuosius draugus paslėpė po paltais. Broliai apsimetė miegančiais, ir revizoriai, tikrinę keleivių bilietus, iki pat Klaipėdos taip ir neįstengė jų, garsiai knarkiančių, prikelti.
Pavaikščioję po Klaipėdą, jie atėjo prie teatro, kur būriavosi žmonės. Balkone stovėjo būrelis kariškių, tarp kurių buvo ir Hitleris. Apie ką kalbėjo fiureris, Blažiejus negali pasakyti. Jis nesuprato vokiškai ir tik stebėjo, kaip Hitleris energingai gestikuliuoja rankomis. Šalia jo stovėjo feldmaršalas Keitelis, kiti kariškiai. Į Klaipėdą jie buvo atplaukę karo laivu „Deutschland“.
Kaip vėliau Blažiejus sužinojo, prieš šį Hitlerio vizitą Lietuvai buvo pateiktas jo ultimatumas dėl Klaipėdos krašto grąžinimo Vokietijai.
Po Hitlerio apsilankymo iš Klaipėdos buvo išvesta Lietuvos kariuomenė ir į ją įžengė vokiečių armija.
Tą pačią kovo 23-iąją Klaipėdoje kilo sumaištis ir gatvių muštynės, kurias išprovokavo hitlerinis jaunimas, vadinamieji rudmarškiniai, persirengę rudomis uniformomis. Tarp jų buvo vietinių vokiečių, prūsų, lietuvių.
Vokiečių 5-osios kolonos vadas daktaras Noimanas buvo paliktas Klaipėdoje kaip Hitlerio patikėtinis. Jo portretą nešė gatvėmis. Nuo persekiojimų iš Klaipėdos bėgo žydai, komunistai, iš paskos skubėjo ir jaunimas, gelbėdamasis nuo vermachto ir mobilizacijos į veikiančiąją vokiečių armiją. Buvo įvestos maisto kortelės. Geležinkelio stotis nebesutalpino baldų, kitokios žmonių mantos.
Grįžti į Skuodą buvo kur kas paprasčiau. Kai revizoriai traukinyje brolių Vaitkų pareikalavo bilieto, šie šoko į akis: „Negi nematot, kokie važiuojame. Viskas liko vokiečiui – namai, daiktai, visas turtas!“ Revizorius tik numojo ranka ir nuėjo sau. Kitą dieną Blažiejus su Eduardu nusprendę dar kartą pasižiūrėti, kas vyksta Klaipėdoje. Tačiau traukinys juos atvežė tik iki Kretingalės. Toliau važiuoti nebeleido. Teko grįžti atgal.

Sigito STRAZDAUSKO
ir B. SMILGIO asmeninio archyvo nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto