Mažeikiškis Jackus Buta kartu su savo Domicele, prieš pusantrų metų iškeliavusia Anapilin, 35-erius savo gyvenimo metus skyrė tam, kad 30-ies arų žemės sklypelyje prie namų susikurtų rojų.
JAUNYSTĖ – STATYBOMS
Daugelis žmonių, pirmą kartą susidūrę su šiuo į 86-uosius įkopusiu, bet dar ganėtinai žvaliu ir energingu vyriškiu bei išgirdę jo vardą ir pavardę, iš karto nesusigaudo, Jackus – vardas tai ar pavardė.
„Mano kūmas buvo taip pakrikštytas, taigi ir mane, savo krikštasūnį, nusprendė pavadinti Jackumi. Gal jo šaknys buvo Lenkijoje, nes šis vardas populiarus šioje šalyje“, – savo vardo kilmę noriai aiškina pašnekovas ir tvirtina, kad vienoje Vilniaus bažnyčių, tik nepamenąs kurioje, stovinti Jackaus skulptūra. Apie šį žmogų esanti sukurta legenda. Jis buvęs kunigas. Kai bažnyčioje kilęs gaisras, jis iš liepsnų išnešęs Švenčiausiąjį sakramentą ir Marijos skulptūrėlę. Už tai jį mena ir gerbia dvasininkija.
Myli, gerbia mažeikiškiai ir Jackų Butą, tačiau ne už kokius kitus nuopelnus, o už gamtos grožio puoselėjimą, už darbštumą, už tą ne tokią jau dažną vyrišką meilę gėlytei, augalėliui, krūmeliui, medeliui. Nuostabiausia tai, kad abiejų sutuoktinių pomėgis sutapo. Jie tarsi paties Aukščiausiojo buvo vienas kitam skirti. Kai 1948-aisiais sediškis Jackus vedė Domicelę, jaunavedžiai Mažeikiuose paveldėjo ir jos tėvų žemę su menkučiais pastatėliais.
Abu buvo jauni, abu dirbo, tad nusprendė statytis namą. Tada jiedu buvo ryšininkai, nors vėliau Jackui ne kartą teko keisti profesiją. Metai po metų, pamažu statybos ėjo prie pabaigos, ir 1971-aisiais Butai įsikūrė naujoje troboje. O tada, anot Jackaus, jie ir pradėjo kurti tai, kuo šiandien žavisi šios sodybos lankytojai, tai, dėl ko šio gamtos kampelio neaplenkia miesto svečiai.
VISKAS SUKURTA ATKAKLIU DARBU
„Viską darėme abu su Amžinatilsį žmonele. Kiekvienas augalėlis buvo sodinamas ten, kur mudu nuspręsdavome. Nereikėjo mums jokių architektų ir projektuotojų. Sakau, bene pats savo dūšia esu architektas“, – šypsosi sodininkas ir sako, kad jam ypač patinka sodinti gėlytes ir medelius.
Vyriškis dar labai mėgsta klaidžioti po mišką ir ieškoti kokių nors įdomesnių medžio šakų, šaknų ir kitokių gamtos išdaigų. Anot jo, kiekvienas įdomesnis radinys „pareina“ namo, kiekvienas turi tarnauti žmogui. O kad taip atsitiktų, visą savo „dūšią“ ir kiekvieną laisvą minutę jis atiduoda medžiui. Tačiau dažniausiai taip atsitinka tik ilgais žiemos vakarais, kai už lango po sniego patalais ramiai sau miega visos Jackaus gėlytės ir augaliukai.
Jackus – ne švaistūnas. Žiūri, kur už kiekvieną atlikusį centą galėtų kokį naują augalėlį įsigyti. Pasak jo, ir neturint didelių lėšų, galima viską sukurti mažiausiomis pajėgomis, bet tik dideliu ir atkakliu darbu. Šitokiu principu jis vadovaujasi visą gyvenimą. Su didžiule širdgėla primena, kad jau antri metai, kai savo sklype dirba vienas. Antrąsias, žmonos, rankas dabar jam bando atstoti moteriškė iš Darbo biržos, sezoninį darbą čia dirbanti pagal viešųjų darbų programą.
Netikėtai Jackus į priekį ištiesia delnus ir sako: „Pažiūrėkit į mano rankas. Jos jau nebenusiplauna, o delnuose galima morkas sėti“…
PAVYZDINĖ SODYBA ĮVERTINTA IR ŠALYJE
1974 metais mažeikiškių Domicelės ir Jackaus Butų sodybai buvo suteiktas pavyzdinės sodybos vardas. Dar po devynerių metų, 1983-iaisiais, šalies sodininkystės draugijos nario Jackaus Butos sodybą aplankė šios draugijos sudaryta komisija. Joje, anot šeimininko, buvo nemažai solidžių specialistų: gėlininkų, agronomų, architektų. Komisija mažeikiškio sodybą pripažino viena iš dešimties respublikos pavyzdinių sodybų ir ant namo pritvirtino lentelę su užrašu: „Lietuvos sodininkystės draugijos nario pavyzdingai tvarkoma sodyba. 1983 m.“
Žvilgsnis užkliūva ir už dar vienos lentelės, kuri kabo prie pat durų: „Lietuvos „Bočiai“. Parodomoji sodyba“. Štai tada ir išsiaiškiname, kodėl tą dieną šioje sodyboje vyko Mažeikių „Bočių“ bendrijos liaudies universiteto „Šviesa“ fakulteto užsiėmimas. Pasirodo, Jackus ilgametis šios bendrijos narys, jis labai mielai pas save priima visus „bočius“.
Bendrijos pirmininkė Irena Pocienė jį apibūdina kaip darbštų, energingą, linksmą žmogų, šokėją, dainininką ir giedotoją, noriai dalyvaujantį visuose bendrijos renginiuose, vakaronėse.
„Mes čia dažnai lankomės, mokomės iš jo, kaip gražiai galima susitvarkyti namų aplinką, jis mums duoda daug naudingų patarimų, kaip, ką, kada ir kur sodinti, prižiūrėti. Ne viena moteris iš jo yra įsigijusi retų augaliukų, gėlių daigelių. Gražioje aplinkoje smagu organizuoti ir mūsų užsiėmimus“, – sako ji.
Iš ko Jackus mokėsi meilės gamtai, iš kur sėmėsi augalų auginimo, dauginimo paslapčių?
„Mane domina viskas. Daug skaitau, naudos duoda praktika, semiuosi patirties iš kitų sodininkų. Po kruopelytę viskas kaupiasi į krūvą“, – apie gyvenimo mokyklą pasakoja J. Buta, aplankęs ne vieną pavyzdingą sodybą Kaune, Kėdainiuose, Telšiuose, Naujojoje Akmenėje.
Vyriškiui labiausiai patinka sodinti gėles ir medžius
