Ruduo jau pats savaime veda į tylą, pati gamta susieja gyvenimą ir mirtį. Anot mūsų protėvių, gyvenimas – nepertraukiamas ciklas, viskas sukasi amžinu ratu gamtoje, tai kodėl kitaip turėtų būti žmogaus gyvenime? Atšventę Jonines (Rasas, Kupolines – kupėti , t. y. vešliai augti), skubame į rudenį. Juk pati branda gamtoje jau ir yra slenkstis į mirtį. Taigi artėja nenumaldomai rudeninis virsmas į žiemą. Trys žodžiai nusako virsmo į tylą ir tamsą švenčių esmę: Ilgės, Vėlinės, Visų šventųjų diena. Šiuose žodžiuose įprasminta švenčių esmė.
Ilgės – tai vienas senausių mirusiųjų paminėjimo šventės pavadinimų. Ir šiandien nesunkiai susietume Ilges su ilgesiu. Žodžio skambesyje liūdesys ir amžinybės, geresnio gyvenimo ilgesys, tarsi ilgimės tų dvasinių savybių, kurios pakelia sielą virš kasdienybės. Rudens pilkuma ir mirusiųjų prisiminimas širdį paruošia liūdesiui ir savo gyvenimo apmąstymui.
Vėlinės – kitas pagoniškos mirusiųjų paminėjimo šventės pavadinimas. Etnologė Eglė Valentė lietuvių kalbos žodį „vėlė“ sieja su žodžiu „velėna“, derlingiausiu žemės sluoksniu, į kurį grįžta viskas, kas supuvę, ir kuriame viskas auga iš naujo. Juk nuo mirusiojo atsiskyrusi vėlė tęsia savo gyvenimą tik kitose erdvėse, mums nežinomose plotmėse. Filosofas, sociologas Raimundas Kaminskas pastebi, kad žodžiai „vėliava“ ir „vėlė“ turi tą pačią šaknį. Kai iškeliame vėliavą, tarsi matome gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenę. Juk vėliava atspindi dvasios stiprybę, ją iškėlę, anot R. Kaminsko, patiriame didžiulį mūsų mirusių protėvių palaikymą ir jėgą, todėl galime susitelkti ir įveikti sunkumus.
Su krikščioniška tradicija atėjo ir kitas šios šventės pavadinimas – Visų šventųjų diena. Dažnai matome stilistinį pavadinimo variantą, kai šventės pavadinimo abu pirmi žodžiai rašomi didžiosiomis raidėmis – Visų Šventųjų diena, tačiau laikantis bendrųjų rašybos taisyklių tik pirmas daugiažodžio pavadinimo žodis rašomas didžiąja raide – Visų šventųjų diena. Yra ir neoficialios formos – Visi šventieji, Visų Šventųjų šventė.
Krikščioniškoje tradicijoje svarbesnė yra Visų šventųjų diena, minima lapkričio pirmąją. Šią dieną pagerbiami tie, kurie po mirties paskelbti šventaisiais. Taigi meldžiamasi ir minimi tie, kurie galėtų būti mums pavyzdžiu, kelti sielą ir mintį geriems darbams, įkvėpti atjautai ir žmoniškumui. O lapkričio antrąją paminime ir meldžiamės už visus mirusiuosius. Jau XI a. Benediktinų ordino vienuoliai aukojo mišias ir meldėsi už visus mirusiuosius, tikėdami, kad palengvins jų kančias skaistykloje. Vargšams dalijo išmaldą. Kai kur ši šventė buvo vadinama Visų sielų diena, Mirusiųjų diena. O dabar Vėlinės švenčiamos lapkričio antrąją.
Įdomu ir tai, kad lapkritis kažkada senovėje vadintas gruodiniu, lapkrėsiu, vėliniu, vėlių mėnesiu.Taigi, laukdami didžiojo susitikimo su lapkričio tyla, kurioje kalbėsimės su mūsų išėjusiųjų sielomis, net visai netikėdami anapusinio pasaulio egzistavimu, dėkosime tiems, kurie atvedė ir palydėjo Gyvenimo keliu, o gal ir šiandien mums padeda ir globoja. O čia jau prasideda individualus tikėjimas tuo, ko negalime pamatyti…
Genovaitė VALANTIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
