Su pavasario laukimu, išsiilgę šilumos ir šviesos laukiame svarbiausios kiekvienam krikščioniui šventės – Velykų. Visą didžiąją savaitę apmąstome kiekvienas savaip Jėzaus Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Šiandieninio gyvenimo chaose turbūt tai ir yra viltis, kad viskas bus gerai. Kokia šios svarbios šventės pavadinimo istorija? Šventės pavadinimą lietuviai skolinosi iš rytų kaimynų baltarusių. Senuosiuose mūsų raštuose vartojama vienskaitinė forma velyka. Vienaskaitinė forma vartojama ir Martyno Mažvydo raštuose. Ji kilo iš slaviško būdvardžio великий (didžiulis, didysis). Šios šventės pavadinimas baltarusių kalboje ir yra великий дeнь (didžioji diena/ naktis). Panašiai sako ir kiti slavai: Великдень (ukrainiečių), Великден (bulgarų), Вялікдзень (baltarusių), Wielkanoc (lenkų), Velikonoce (čekų), Velikanoč (slovėnų) ir pan.
Mūsų kaimynai latviai šią šventę vadina Lieldienas. Iš pirmo žvilgsnio pavadinimas skiriasi nuo mūsiškio, bet skirtumas tik tas, kad mes pasiskolinome iš slavų, o latviai išsivertė pažodžiui: liels (didelis), o diena (diena). Daugumoje Europos kalbų Velykos vadinamos žodžiais, kurių kilmė yra hebrajiškas žodis Pesach.
Ramiajame vandenyne yra Velykų sala. Žodžių klajones tyrinėjęs kalbininkas Algirdas Sabaliauskas teigia, kad mažos salos pavadinimas su švente turi aiškų ryšį. Pirmą kartą šią salą europiečiai (olandų jūrininkai) išvydo 1722 metais Velykų sekmadienį, taigi Velykų vardu salą ir pavadino.
Ir kasdienybėje, ir ruošdamiesi šventei kažkodėl manome, kad tai, kas dieviška, yra kažkur aukštai ir toli. Bet Dievas yra šalia mūsų, mūsų žmoniškume, meilėje, atjautoje. Sielos gelmėje yra gal dar neatpažintas, neaptikta ta kibirkštis, kuri mūsų žodžiais ir darbais, mintimis ir pasiryžimais daro pasaulį geresnį. Ne tą, didįjį, bet tą, kuris aplink mus, kuris nuo mūsų priklauso. Atsiverkime PRISIKĖLIMUI.
Pagal A. Sabaliausko pasakojimus apie žodžių kilmę parengė Genovaitė Valantienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
