Atšilus orams žmones vis labiau traukia į gamtą. Ne vienas, kad ir ne profesionalas, į automobilio bagažinę įsimeta meškerę ir bent pusvalandžiui ar valandai įmerkia valą į vandenį. Ne veltui senovės išminčiai kalbėjo, kad laikas, praleistas žvejyboje, į gyvenimo metus nėra įskaitomas.
Taip laisvalaikį mėgsta leisti ir Lietuvos garbės žvejys, UAB „Mažeikių autobusų parkas“ direktorius Juozas Kelmelis.
SUSIDOMĖJO PAAUGLYSTĖJE
Pasak garbės žvejo, pradžia buvo tokia pat kaip ir daugelio kitų. „Augau Šiaulių pietiniame rajone, šalia buvo Rėkyvos ežeras bei dar keli tvenkiniai, tai nuo mažumės pavasario ir vasaros dienomis taip ir bėgdavome žvejoti. Mokėmės žvejoti savarankiškai, įvertindami savo klaidas, užmesdami akį, kaip tai daro augesni draugai. Tuo metu beveik viską reikėjo darytis patiems: lazdyne susirandi tinkamą lazdą, ją nužievini, už plongalio padžiauni ir padžiovini, pakabinęs po stogu, prisisuki lankelius, pasidarai plūdę ir pirmyn“, – pasakojo J. Kelmelis.
Iš paauglystės prisiminimų liko ir pirmoji didesnė žuvis – apie pusės kilogramo ešerys. Tada jis atrodė toks „žvėriškai didelis“. Suaugę žvejai pasiūlė mainais už jį puskibirį nedidelių raudų, kurias visi kiemo vaikai ir pasidalijo.
„Dabar pradedančiam žvejui patarčiau nepirkti iškart pačių brangiausių įrankių, tačiau neimti ir pačių pigiausių, nes su jais paprastai žvejyba gali ir baigtis – lūžinės meškerė, trūkinės valas ir malonumo nebeliks. Šimtą litų skirkite normaliai plūdinei meškerei, dar tiek pat – kitai įrangai, ir drąsiai galima pradėti žūklauti“, – pradedantiesiems patarė garbės žvejys.
Aprangos taip pat iš pradžių nepatariama ypatingos pirkti: svarbu, kad ji būtų patogi, pritaikyta sezonui. Bėgant laikui žvejo arsenalas vis pildysis ir pirkti pačiam beveik nieko nereikės: draugai sužino apie pomėgį, švenčių proga vis dovanoja kokį nors žvejo atributą, žiūrėk, jau ir atskiros spintos įrangai reikia.
Pats žvejys prisipažįsta, kad turi apie penkiolika meškerių: plūdinės, lengvos dugninės, sunkios dugninės (naudojamos žvejybai Nemune) bei spiningai.
EGZOTIŠKIAUSIAS –
JŪRŲ VELNIAS
Lengviausia, pasak J. Kelmelio, žvejoti aukšles bei raudes. Šių žuvų žvejyba labai tinka pradedantiesiems: išmoksti meškerės pakirtimo, ugdai rankos miklumą. Tačiau kartais net ir gaudant kuojas reikia nemažai pavargti: per dieną joms keičiasi apetitas, vienu metu kimba ant vienokio masalo, kitu – ant kitokio, reikia tinkamai viską laiku pastebėti.
„Įnoringiausia žuvimi laikau lyną. Jie su masalu labai ilgai žaidžia, čiulpia jį, kartais net dešimt minučių virpina plūdę, kol pradeda tempti į šalį. Sakyčiau, tai tokia žuvis, kuri išbando ir išugdo žvejo kantrybę. Tikriausiai esu pagavęs visų rūšių žuvų, kokios tik veisiasi Lietuvos vandens telkiniuose, tačiau pats egzotiškiausias išlieka jūrų velnias. Pakliuvo jis man vieną kartą žvejojant plekšnes pavasarį ant Palangos tilto. Iš jo tik viena galva ir uodega, kūno visiškai nėra. Visas pasišiaušęs, o dar prigąsdinti, kad įsidūrus juo pirštas iškart užpūliuoja, todėl vargom, kol iškabinom kabliuką“, – pasakojo žvejys.
Jau trisdešimt metų aktyviai žuvaująs vyriškis prisimena ir didžiausią savo žuvį – pusdešimto kilogramo sveriantį karpį, kuris užkibo Rokiškio rajono miško glūdumoje, užleistame ežerėlyje.
„Karpiai dažnai kimba ant dugninės meškerės, tačiau tai manęs nejaudina: čia ir valas storesnis, ir ritė stipresnė, gali nebijoti ir jėga traukti. Todėl ir įsimenamos žuvys, kurias pagauni su plūdine meškere: didesnis kontaktas su žuvimi, tenka ir atleisti valą, ir žiūrėti, kaip stabdys net cypia, tempiamas karpio, vargti gerokai ilgiau. Tačiau jausmas, kai žuvį ištrauki į krantą, yra nesulyginamas su niekuo“, – sakė Juozas.
ŽUVIES VENTOJE YRA
Mūsų miesto žvejai nėra nuskriausti – pašonėje turime Ventos upę. Žvejys sutinka, kad buvo metai, kai upė žuvų atžvilgiu buvo nustekenta – tam įtakos turėjo pramonės įmonės, žemės ūkyje naudojami pesticidai.
„Dabar atsirado joje žiobrių, draugas neseniai pagavo nemažą ungurį, pats Ventoje ištraukiau starkį. Visai netoli yra nuvažiuoti į Leckavą ir Griežę, kur gražios vietos ir žuvies yra. Neretai vykstu į kaimyninę šalį, kur prie Skrundos Venta ir gilesnė, ir platesnė“, – sakė J. Kelmelis.
Dažnai mažeikiškis nuvyksta prie Nemuno, buvo ir praėjusį savaitgalį. Dabar tai dar ne tikra žvejyba, tik žvalgytuvės: orai dar nepalankūs, sugavo apie keturis kilogramus kuojų.
„Gal aš ir keistokas žvejys. Man labiau patinka plūdinė žvejyba, o štai spiningas nelabai: mėtai, mėtai ir lauki, kol kur užkibs. Taip pat žvejoju tik atvirame vandenyje, ant ledo nemėgstu ir neinu. Kažkada draugai buvo padovanoję poledinės žūklės įrankius, tačiau rankenėles supjausčiau ir pasigaminau iš jų plūdes“, – pasakojo Juozas.
Žvejį piktina dažni brakonierių palikti pėdsakai: plauki valtele, mėtai spiningą ir jauti, kad užkliuvo ir tamposi. Priplauki atgal ir ištrauki tinklus. Juozo manymu, visiškai užtenka to laimikio, kurį leidžiama sugauti pagal normas.
IŠNAUDOJA ŽIEMOS LAIKĄ
Žvejys prisipažįsta, kad apie žvejybą pamąsto ir tuo laikotarpiu, kai vandenis aptraukia ledas.
„Kai nežvejoju, tuomet studijuoju teoriją. Parsisiųsdindavau knygų ir iš Rusijos, per žiemą perskaitydavau jų apie trisdešimt. Turiu ir renku visus leidinius apie žvejybą: „Meškeriotojas“, „Žūklė“ bei dabar leidžiamą „Žvejys ir žuvys“. Paskaičius lyg ir nieko naujo, beveik viskas išbandyta praktikoje, tačiau daugiau sužinai apie iš užsienio mus pasiekiančius vis naujus dirbtinius masalus“, – apie literatūros teikiamą naudą pasakojo žvejys.
Anot J. Kelmelio, šie leidiniai ypač naudingi pradedančiajam. Skaitai, giliniesi, po to praktikoje įsitikini, kas tinka, o kas ne. Tada tobulini savo įrankius, darai juos paprastesnius, pritaikai savo poreikiams, ir tada tampa vis maloniau praleisti laisvalaikį.
„Dabar ir mūsų rajone matyti vis didesni žingsniai į priekį. Anksčiau Medžiotojų ir žvejų draugija daugiau dėmesio skyrė medžiotojams, o dabar beveik visos šventės ir varžybos neapsieina be žvejų. Anksčiau varžybos buvo primityvios, dabar žengiame į priekį, jos tampa organizuotesnės, vis daugiau žvejų mėgėjų į jas renkasi. Gal ateis tokie laikai kaip užsienyje, kai žvejai bursis į klubus, ir varžybos vyks tarp klubų“, – viliasi žvejys.
PIRMOJE EILĖJE – POILSIS
J. Kelmelis prisipažįsta, kad žuvies ragauja retokai.
„Labiausiai mėgstu karpį, lydeką ar starkį – žuvis, iš kurių galima pasigaminti kepsnį. Jas išvalai, įtrini prieskoniais, leidi pabūti, o po to – ant grotelių. Pirštus galima nusilaižyti. O šiaip žmona žuvies nevalo, tačiau turiu kur ją dėti: yra draugų, kurie nežvejoja, tačiau žuvį labai mėgsta, todėl išdalinu jiems“, – sako meškeriotojas.
Kuo traukia žvejyba? „Kai dirbi protinį darbą – tai pirmiausia poilsis. Man tai vienintelis užsiėmimas, kai pailsi galva. Net dirbant sode ar kitur vis tiek šmėkščioja mintys apie darbą, apie kitus rūpesčius. Tuo tarpu žvejyboje, jeigu nekimba – galvoji, kaip žuvį prisivilioti, kaip bent truputį pagauti, jeigu kimba, tai nėra kada apie ką nors kita ir galvoti, tik spėji pešti iš vandens“, – pasakojo J. Kelmelis.
Tačiau nėra svarbu, kibs ar nekibs. Nebūtina prigaudyti pusę kibiro, svarbu yra malonumas bei buvimas su savimi. „Juk mes, žvejai, esame individualistai – nebent per naktį žvejoji vėgėles, tada susirenka du trys vyrai. Stengiesi, kad niekas nemaišytų, nekeltų triukšmo, lendi į krūmus ir grožiesi gamta bei stebi plūdę ir žuvų elgesį.
Nors po žvejybos ir jauti nuovargį, tačiau jis yra malonus, o galva – švari ir pasiruošusi naujiems gyvenimo iššūkiams“, – baigdamas su patosu apibūdino žvejybą J. Kelmelis.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo: J. Kelmelis gali pasigirti nemažu laimikiu.
