Ko gero, žmonėms, mėgstantiems laisvalaikį leisti aktyviai, žygių pėsčiomis sezonas nei rudenį, nei žiemą nebuvo nutrūkęs. Vis dėlto, vis ilgiau pasirodanti saulė, šylantis oras ir bundanti gamta pasidairyti po apylinkes, jas patyrinėti, pažygiuoti išvilioja didesnius būrius žmonių.
Šeštadienį būrelis entuziastų, vedamų Ukrinų bendruomenės pirmininkės ir gidės Vilmos Vžesniauskienės, leidosi į žygį po Dapšių apylinkes.
Šaltukas tapo sąjungininku
Kasmet vasario 21-oji minima kaip Tarptautinė gido diena. V. Vžesniauskienė pasakojo, kad jau metus turi gido pažymėjimą. Bet juokaudama pavadino jį „bedarbiu“.
Norėdama pažymėti minėtiną dieną, o be to, pasinaudodama šaltuku ir jo darbais – tuo, kad į ledą jis sustingdė Dapšių apylinkėse tekančių Gūžės, Dubulio upeliukų, Varduvos užtvankos vandenis, dirvas, ukriniškė surengė pėsčiųjų žygį į Dapšių piliakalnį. Jį pavadino „Seniai seniai stovėjo pilis“.
Kas pažįsta vietas, kuriose šimtmečius stūkso Dapšių piliakalnis, žino ir tai, kokioje atkampioje vietoje jis yra ir kaip nelengva jį pasiekti pėsčiomis ar dviračiais.
Dar, žinoma, galima bandyti plaukti valtimis, baidarėmis. Bet tai jau kita istorija, nes juk ne dažnas tokias susisiekimo priemones turi.
Į žygį leidosi 9 išmėginimų nepabūgę, sužinoti naujų dalykų panorę entuziastai.
Nueita apie dešimt kilometrų
„Santarvės“ pašnekovės V. Vžesniauskienės nuomone, Dapšių piliakalnis – pats gražiausias iš visų Mažeikių rajono piliakalnių.
„Jis yra labai gražioje, nuostabioje, ypatingą aurą turinčioje vietoje. Dabar ir gal dar šiek tiek vėliau, kol sulapos medžių lapai, krūmai, pats geriausias metas yra iki jo nuvykti. Dar galima jį pasiekti švariais batais“, – kalbėjo žygio organizatorė.
kultūrinio ir gamtinio paveldo objektų. Valdos MURAVJOVIENĖS nuotr.
Maršrutas po Mažųjų Dapšių žemę, kuriuo leidosi žygeiviai, buvo žiedinio tipo. Nužygiuota apie 10 kilometrų. Bet, žygio iniciatorės žodžiais tariant, maršrutas labai turtingas archeologinio, istorinio, kultūrinio ir gamtinio paveldo.
V. Vžesniauskienė vardijo: „Aplankėme įspūdingą ąžuolą, kuris vertas būti gamtos paveldo objektų sąraše – jį apglėbti prireikė keturių žygeivių, Dapšių piliakalnį, ant kurio viršūnės kadaise stovėjo pilis (rekonstruota archeologijos tyrinėtojų), o dabar jį skalauja Gūžės ir Dubulio upeliukų bei upės Varduvos vandenys, kapinaites menančią akmeninę koplytėlę, toliau, dar šiek tiek pasigėrėdami Gūžės išdykusiais krantais, suradome vietą, kurią dar galimą peržengti, ir toliau žingsniavome dar miegančių žiemkenčių laukų technologinėmis vėžėmis Kontrimų sodybos link.“
Aplankė Kontrimų sodybą
Žygeiviai turėjo galimybę įeiti į Kontrimų namus – kelių kartų tipinę žemaičių trobą, kurioje kažkada buvo eksponuojami dailininko Česlovo Kontrimo paveikslai.
Įspūdį keliautojams padarė iki šių dienų išlikęs, išsaugotas pagrindinis trobos kaminas iš moliu apdrėbtų plytų, kurio didžioji dalis – pastogėje. Šis kaminas jau skaičiuoja apie du šimtus metų.
Prie pat sodybos, tarp gausiai prisodintų ar savaime priaugusių medžių, – ryški geltona koplytėlė. Pirmąją statė dar dailininko Č. Kontrimo senelis Feliksas, nagingas, savitų pažiūrų dievdirbys.
Toliau žygeivių maršrutas vedė per Dubulio upelį, pro senuosius latvių kapelius, dar vadinamus Graniškėmis.
Su nuotykiais perėję Dubulį, pakanalėje dar pasimėgavę akmeniniu krėslu, žygeiviai sugrįžo į maršruto pradžią. Žygį jie baigė automobiliais – nuvyko prie Saulės akmens, senais laikais perkelto į Ruzgus, į skverelį priešais dabartinius Ruzgų bendruomenės namus.
Saulės akmuo – labai svarbus šeštadienį įvykusio žygio mitologinis akcentas. Kadaise jis gulėjo prie keliuko, vedančio į brastą, netoli Gūžės ir Varduvos santakos, prie pat Dapšių piliakalnio. Manoma, kad Saulės akmuo mena, kaip kunigaikštis Kęstutis Dapšių apylinkėse sumedžiotus šešis vilkus paaukojo dievams, ir tai pažymėjo ant šio akmens, iškaldamas penkis Saulės ratus ir vieną Mėnulio puslankį.
„Mažųjų Dapšių žemė gausi ne tik šio paveldo. Ji išaugino nemažai ypatingų asmenybių, kurios savo gyvenimu, moksline bei kūrybine veikla turtino Lietuvą. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo žygeiviais, kuriems tą dieną rūpėjo ne kilometrų skaičius, jie norėjo išgirsti pamatytų archeologinių, kultūrinių ir gamtinių vertybių istorijas. Tikiuosi – galbūt ir kitiems dar perduoti, kad tos istorijos būtų gyvos ir pasakojamos“, – apibendrino V. Vžesniauskienė.
