Gera draugija, asmeninis išbandymas, sportinis interesas – taip Žemaitijos skautų organizacijos (ŽSO) surengto tradicinio šimto kilometrų žygio Mažeikiai–Pakutuvėnai dažniausiai minimus tikslus įvardijo jo organizatoriai.
Dėmesys skiriamas bekelei
Praėjusią savaitę jau dvidešimt pirmą kartą Žemaitijos skautai visus norinčius pakvietė į tradicinį vasaros žygį iš Mažeikių į Pakutuvėnus.
Į kvietimą atsiliepė trisdešimt penki žygeiviai nuo trylikos metų amžiaus, kurie pasiryžo per keturias dienas įveikti šimto kilometrų distanciją.
„Šiųmetį žygį pavadinčiau vienu sunkesnių, tačiau ne pačiu sunkiausiu. Anksčiau yra vykusių ir gerokai sudėtingesnėmis oro sąlygomis. Šį kartą lietaus sulaukėme ne per daugiausia, jis mus užklupo jau šeštadienį grįžtant iš Pakutuvėnų.
Per tiek metų ko nors naujo nesugalvosi. Nors, žinoma, bandome parinkti vis naujesnį maršrutą. Šiais metais daugiau dėmesio skyrėme bekelei – žygiavome kanalais, ganyklomis, miškais ir pro karvių bandas“, – įspūdžiais dalijosi vienas iš žygio organizatorių, jau septintą kartą jame dalyvavęs ŽSO valdybos narys Tomas Kleinauskas.
Vilioja spartietiškos sąlygos
Tradiciškai šį žygį jo dalyviai pradėjo prie Mažeikių žydų kapinių. Pirma nakvynė buvo Sedoje, antrą naktį žygeiviai praleido kaimo turizmo sodyboje „Ramybės šaltinis“, trečia naktis praleista Šateikių kultūros centre, o žygį vainikavo Pakutuvėnų „Susitaikinimo sodyba“.
Paklaustas, kas vilioja viską mesti ir paaukoti kelias dienas gyvenimui neįprastomis, nekasdieniškomis sąlygomis, T. Kleinauskas įvardijo kelis aspektus. Pirmiausia – draugija, kai tu žygiuoji su bendraminčiais, dainuoji, bendrauji. Antra, išlieka tas asmeninis išmėginimas, tas saldus skaičius – šimtas kilometrų, kurį įveikti yra sportinis interesas.
Kai ką galbūt į šį žygį traukia ir turistinė romantika, pavyzdžiui, maisto gaminimas ant laužo. Tai šiandien – jau neįprastas dalykas.
Dienotvarkė nesikeičia
Pasak pašnekovo, šiame žygyje sunkiausia buvo pirma diena – žygiuojant Sedos link, miškingų vietų, kurios suteiktų pavėsį, nedaug, o ir kūnas iš pradžių nėra pripratęs prie fizinio krūvio, jam tai tampa išbandymu.
Antrą dieną einama jau lengviau, o trečią, kai organizmas visiškai adaptavęsis, žygiavimas atrodo gerokai paprastesnis.
Tokiuose žygiuose einama neskubant, vis sustojant penkių ar dešimties minučių poilsiui, išžygiavus apie devintą valandą ryto, nakvynės vietą stengiamasi pasiekti apie penktą valandą vakaro. Apie aštuntą valandą išverdama vakarienė, žiūrimos dienos žygio nuotraukos, aptariami nuotykiai, apžvelgiamas rytdienos maršrutas ir jau vienuoliktą valandą prasideda ramybės laikas.
Toks tvarkaraštis, pasak T. Kleinausko, gal ir lėmė, jog tik keli dalyviai, kas pasisukęs koją, kas dar dėl kitų priežasčių, nutraukė kelionę, o patys jauniausi visiškai įveikė visą žygio maršrutą.
Šuniuką teko parvežti
Žygiuoti atvyko ir trasą įveikė svečiai iš kitų skautiškų organizacijų. Dešimt žmonių šiame žygyje dalyvavo pirmą kartą ir, sprendžiant pagal atsiliepimus, juo nenusivylė, ketina dalyvauti ir kitais metais.
Šiemet, skirtingai nuo kitų metų, miško žvėrių žygeiviai nesutiko, dažniausiai teko „pakalbinti“ tik karves, o kaip vieną iš įdomumų įvardijo prie žygeivių prisijungusį šuniuką, kuris trečią dieną žygiavo kartu tiek toli nuo savo sodybos, kad teko sodintis į automobilį ir grąžinti gerą kelio galą atgal šeimininkams. Žygis neapsiėjo ir be ilgus metus gyvuojančios tradicijos, kai, likus kilometrui iki šimto žymos, žygio broliai ant pečių užneša seses į kalną, po to užneša ir visas kuprines.
„Šį žygį įvardinčiau kaip mūsų organizacijos vasaros sezono žygių ir stovyklų uždarymo renginį. Mes, Žemaitijos skautai, esame numatę rugsėjo 1-ąją dalyvauti Mažeikiuose vyksiančiame jaunimo piknike, o spalį laukia tradicinis pėsčiųjų žygis aplink Plinkšių ežerą „Brisk“. Tai yra nekasdienis išbandymas – ne kiekvienas pasiryžta su lazdomis žygiuoti pelkėtomis vietovėmis, tačiau pasiryžusių jį įveikti visada atsiranda“, – sakė T. Kleinauskas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
