„Kuo sudėtingesnis maršrutas, tuo žygiuoti yra įdomiau, tad žygio dalyviams tenka įveikti ir upelius, ir skardžius, ir kitus išbandymus“, – taip apie savo ilgametį pomėgį organizuoti pėsčiųjų žygius po Mažeikių rajoną kalbėjo renginių įgarsintojas, garso režisierius mažeikiškis Romas Eibutis.
Pirmasis žygis – stirnos ir medžiotojai
Mažeikiškis šiemet jau surengė pirmąjį pėsčiųjų žygį maršrutu Juodeikiai–Griežė–Kurmaičiai.
Norą nužygiuoti 20 kilometrų pareiškė dešimt šiauliečių ir du Mažeikių rajono atstovai.
„Smagu, kad susirinko jau ne pirmą kartą mano žygiuose dalyvaujantys žmonės. Jie pareiškė norą šį kartą žygiuoti ne lygumomis, o kalvotomis vietovėmis, tad maršrutą parinkau nuo naftos perdirbimo gamyklos palei Varduvos ir Ventos upes, kur aukšti skardžiai. Pakeliui susipažinome su senovine Latvijos pilimi, iš kitos pusės apžiūrėjome Leckavos Dainų slėnį, o žygį baigėme prie šalyje garsaus Geležinio tilto, apie kurį kai kurie jo dalyviai buvo tik girdėję“, – pasakojo R. Eibutis.
Žygeiviai eiti pradėjo apie dešimtą valandą ryto, o baigė ketvirtą po pietų. Jų teigimu, žiemos nepatogumus atpirko gražūs medžių ir laukų vaizdai, neįprastai daug stirnų. Saugumo sumetimais teko šūktelėti sutiktiems medžiotojams.
Būdas parodyti gimtinės grožį
Mintis rengti žygius po Mažeikių rajoną R. Eibučiui kilo daugiau kaip prieš 30 metų.
Tuo metu dar nebuvo galimybių rasti bendraminčių socialiniuose tinkluose, tad susitardavo trys ar keturi draugai ir išžygiuodavo. Dar kursavo naktiniai autobusai iš kaimyninio Skuodo rajono, tad žygeiviai suskaičiuodavo laiką, kad, eidami Bugenių ir Ukrinų apylinkėmis, spėtų į paskutinį iš jų, ir grįždavo į Mažeikius.
Po to Romas padarė pertrauką, o dabar daugiau kaip dešimt metų jis grįžo prie pradinės idėjos. Dabar ką nors organizuoti, burti yra gerokai lengviau – kitos ryšio galimybės: feisbukas, išmanieji telefonai…
Pasak mažeikiškio, žygius lėmė noras parodyti Mažeikių rajono gražias vietas: „Žmonės paskui sako, kad tūkstančius kartų pravažiuoja tuo keliu ir net nesusimąsto, jog už ano miško, krūmų ar lauko – toks gamtos grožis, tokie vaizdai, kurie ilgam įstringa atmintyje.“
Praėjusiais metais dėl darbų gausos R. Eibučiui pavyko surengti tik kiek daugiau kaip dešimt žygių, kai, pavyzdžiui, 2024-ųjų rudens, žiemos ir pavasario mėnesiais jis suorganizuodavo po du tris žygius.
Užklysta ir į Latviją
Atsižvelgdamas į susirinkusiųjų amžių ir galimybes, R. Eibutis maršrutus planuoja tik po Mažeikių rajoną. Jis ribojasi su Latvija, todėl neretai keliaujama ir stebima: štai Lietuvos pasienio stulpelis, štai jau ir Latvijos, štai Latvijos, štai jau ir Lietuvos… Mūsų šalių istorija, anot vadovo, yra persipynusi: pavyzdžiui, vaizdingos Embarės apylinkės kryžiuočių laikais buvo lietuvių žemės, o dabar tai jau apie 30 kilometrų į kaimyninės šalies gilumą.
„Niekada nevedu žygeivių lygiu keliu, stengiuosi sudaryti maršrutą palei upes, kur gyvybė, kur skardžiai. Užtenka padaryti maršrute kelių šimtų metrų zigzagą, ir žmonės, prieš mėnesį ėję beveik ta pačia vietove, paskui sako manę, jog žygiavo kitu maršrutu. Pavyzdžiui, sekmadienį surengiau dviejų kilometrų žygį Griežė–Juodeikiai, tačiau, kai žygiuoji pagal Varduvos vingius, skardžiais, pro buvusius gydomojo-darbo profilaktoriumo penkiaaukščius namus vaiduoklius, atrodo, kad nueita 20 kilometrų“, – pasakojo Romas.
Turi teikti tik malonumą
Pagrindiniai reikalavimai žygio dalyviams yra paprasti: geri žieminiai batai, į kuriuos neprikristų sniego, ne per daug drabužių, kad netektų labai prakaituoti, į kelią – sumuštiniai, lašinukai, kuriuos būtų galima pakepti ant lauželio, vanduo – ir viskas. Šiuose žygiuose niekas nebėga, neskuba, atsižvelgiama į žmogaus galimybes. Jeigu yra kalnas, tiems, kurie nenori į jį kopti stačiu šlaitu, šalia bus takelis, tačiau, dažniausiai, visi įlipa… Žygis, anot mažeikiškio, turi teikti malonumą, o ne nuvarginti.
Būna, kad į žygį susirenka keturi žmonės, būna – dvidešimt, yra susibūrę ir trisdešimt dalyvių. Tarp žygeivių buvo ir 70-mečių, ir septynerių metų vaikų.
R. Eibutis tvirtina: Mažeikių rajonas – labai gražus, ypač vietos, kur Venta įteka į Varduvą, pavadakstys, Pikelių, Lūšės, Dautarų apylinkės, kur iš miško į pelkes išteka upelis, ratas nuo buvusios režisieriaus Juozo Vaičkaus sodybos – palei dar likusius senojo Bugenių tilto akmenis, pokario mokyklą – vadinamojo Geležinio tilto link.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
