Reklama

Žemaitiška dvasia prabudo Anglijoje(6)

„Norime dirbti tą patį darbą, kurį kadaise nuveikė kalbininkas Jonas Jablonskis, kurdamas dabartinę bendrinę lietuvių kalbą“, – sakė žurnalistei A. Butnorius. Autorės nuotr.

Gimtajame mieste Aurelijų Butnorių matome vis rečiau. Netyčia Mažeikiuose sutiktas prisipažino, jog ruošiasi keliauti į Vilnių, paskui – į Biržus. Ten per vasarą ketina padirbėti kartu su kelininkais – pagal tikrąją savo specialybę. 24 metų A. Butnorius – diplomuotas kelių statybos inžinierius. Tačiau garsėja jis – bent kol kas – ne kelių statybos srityje.

Buvęs Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos auklėtinis Aurelijus Butnorius ne vienam žinomas kaip internetinio nekomercinės muzikos žurnalo sharkeen.lt autorius. Už šio vardo, siejamo dar ir su tarmių tyrinėjimais, internete būtinai užklius ir žemaičių tarmės gerbėjai.
Ne vienas jų nepagailėjo laiko ir dalyvavo A. Butnoriaus gegužės mėnesį inicijuotoje apklausoje „Nykstančios žemaičių tarmės savybės“. Neseniai paskelbti ir šios apklausos tarpiniai rezultatai. Su jais galima susipažinti A. Butnoriaus ir jo bendraminčio Arno Udovičiaus (dažniausiai prisistatančio tik žemaitiškai – Arns Udovīčė) sukurtame ir tvarkomame interneto tinklalapyje (www. zemaitiskai.blogr.lt).
Šiame jau trejus metus gyvuojančiame tinklalapyje rasime ir didžiausią A. Butnoriaus darbą – nuolat papildomą žemaičių tarmės žodyną.


– Kaip suprantu, šiuo metu Tau labiausiai patinka kalbėti tarmiškai, bet ar taip buvo visada?

– Gana sunku prisiminti, kaip šnekėjau prieš kelerius metus. Filmuotoje medžiagoje, kur save matau šešiolikos ar septyniolikos, beveik visai nežemaičiuoju. Dabar tai atrodo keista. Tačiau žinau, kada įvyko persilaužimas.
Tuomet man buvo devyniolika. Buvau nuvykęs padirbėti, pasaulio pamatyti į Angliją. Ten pastebėjau, kad britai visiškai nešneka bendrine kalba. Todėl su Lietuvoje išmokta bendrine anglų kalba susikalbėti nėra lengva. Juo labiau, kad viename regione šneka vienaip, kitame – kitaip, trečiame – dar kitaip.
Be to, niekas ten nesibodi kalbėti tarmiškai. Ir man atrodo, kad tai yra tarytum koks socialinis lakmusas, padedantis atskirti vieną regioną nuo kito. Mane sužavėjo tai, kad tokią ilgaamžę istoriją turinti ir pažangi tauta vertina savo tarmes.
Na, o lietuviai, kurie irgi turi istoriją, kažkodėl savo tarmių kratosi, laiko jas menkavertėmis. Grįžęs iš Anglijos pradėjau domėtis, ar Lietuvoje kaip nors skatinama kalbėti žemaičių tarme, kas nuveikta. Aptikau žemaitišką „Vikipediją“.
Išvykęs studijuoti į Vilnių, kokį pusmetį myniau į M. Mažvydo biblioteką, domėjausi, ką apie žemaičių tarmes yra išleidęs Lietuvių kalbos institutas. Tada užsibrėžiau sau tikslą išmokti kalbėti tarmiškai bei mokyti kitus.

– Ar tai reiškia, kad teko prisipažinti, jog pats nemoki savo tarmės, ar tik esi užmiršęs?

– Manau, kad ją mokėjau, tik nepraktikavau – kaip ir didžioji dabartinio jaunimo dalis. Vaikystėje tarmiškai bendravau su močiute, mama, dėde. Su broliu ir seserimis kalbėdavau vadinamąja „miesto“ kalba – labiau bendrine, tik vietomis žemaičiuodavome. Gyvenome daugiabučių kvartale, ten nebuvo geros terpės tarmei.
Esu parduotuvėje girdėjęs garsiai tarmiškai šnekant du vaikinukus, gimnazistus, iš kurių bendraamžės juokėsi ir netgi mokė, kad taip kalbėti nereikėtų… Ar neatrodo, kad tarmiškai kai kas ima kalbėti tik norėdamas palinksminti kitus?
Tarmės yra praradusios prestižą. Ir kažin, ar tie Tarmių metai ką nors pakeis. Labiausiai čia kaltas sovietmetis. Nežinia, kiek kalbama rimtai, o kiek – ironiškai, tačiau sakoma, kad didžiausias bendrinės kalbos puoselėtojas buvo patsai Stalinas. Kalbėti tarmiškai anuomet reiškė, jog esi neišprusęs, mužikas. Dėl to tarmiškai buvo kalbamasi tik su artimiausiais bičiuliais, šeimos nariais, ne viešumoje. Tarmių geras įvaizdis buvo sunaikintas.
Beje, mano naujausias atradimas yra Arnoldo Piročkino studija „Prie bendrinės kalbos ištakų“. Iš šios knygos sužinojau, kad „Varpo“ ir „Aušros“  leidimo laikais lietuvių kalba turėjo tokį pat statusą kaip ir tarmė. Ji buvo neišsilavinusios liaudies kalba. Nes oficialiai kalbėta lenkiškai. Todėl galima sakyti, kad išgyvename panašų laikotarpį.
Oficialiosios kalbos vietoje yra lietuvių bendrinė kalba, kuri išstumia tarmes. Nors žemaičių tarmėmis pagrįstos bendrinės kalbos idėjos gimė kur kas anksčiau nei dabartinės bendrinės kalbos idėjos.
Iki 1863 metų sukilimo lietuvių rašomoji kalba formavosi žemaičių tarmės pagrindu, buvo leidžiamos ir gramatikos. Tuo rūpinosi Kretingos vienuolyno vienuolis pranciškonas Jurgis Pabrėža, Varnių vyskupas Motiejus Valančius. Ir tik po sukilimo, suaktyvėjus iš Sūduvos krašto kilusiems kalbos tyrinėtojams, susibūrusiems apie „Varpo“ redakciją, žemaičių tarmė prarado savo jėgą.
Už bendrinės kalbos suformavimą atsakinga „Varpo“ redakcija, o ne šios kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonskis, kuris parenkant bazinę tarmę įtakos neturėjo. Jis tik sunormino tai, kas jau buvo parinkta.

– Tai, kas gyvenime nesunorminta, daugelį ir baugina. Kuo remiantis būtų galima sunorminti tarmę?

– Tarmių tyrinėtojams tarmę įprastai reprezentuoja leksika, kitaip tariant – žodžių visuma. Pavyzdžiui, tuo remdamasis kalbininkas Antanas Smetona ir jo bendraminčiai bando visus demoralizuoti, sakydami, kad tarmės – įvairių svetimų kalbų mišinys. Šitaip bandoma pažeminti tarmes.
Aš savo ruožtu, remdamasis šaltiniais, į leksiką labai daug dėmesio nekreipiu. Sudarinėju žodyną, tačiau jis nėra didžioji dalis visos tarmės. Tarmės pagrindas yra fonetika – kalbos garsų mokslas – ir morfologija, kuri pirmiausia tiria, kas sudaro žodį, kaip jis funkcionuoja sakinyje.
Atradę tarmės morfologinį pamatą, įsitikiname, kad tarmę suformavo ne kitų šalių kalbų įtaka. Kitokios priesagos, sangrąžos dalelytės, galūnės, linksniavimas – tai, kas vieną tarmę skiria nuo kitos. Tuo remdamasis parengiau ir savo apklausos klausimus.
Pagal atsakymus galima pabandyti ištirti, kaip ir kiek tarmiškai bandantys kalbėti žmonės vartoja sunkiausiai pastebimas žemaitybes – pagal jų vartojimą labai lengvai galima atskirti, ar tas žmogus tikras žemaitis, ar jis dar moka kalbėti tarmiškai.

– Kam reikalinga apklausa ir kam naudingi jos rezultatai?

– Žinau, kad mokyklose kuriami žemaičių tarmei puoselėti skirti būreliai. Įsivaizduoju, kad tuose būreliuose aptariamos žinomiausios tarmės ypatybės.
Tačiau nemanau, kad yra akcentuojama, kurios iš jų sunkiausiai pastebimos ar kurios labai retos, baigia išnykti. Į apklausą stengiausi įtraukti klausimus apie tai, kaip dažnai žmonės vartoja įvairiausias tarmės formas, tarp jų – ir sparčiausiai nykstančias.
Iš atsakymų aiškėja, kas vartojamoje tarmėje labiausiai pažeista. Šiuos labiausiai pažeidžiamus dalykus kviesčiau aptarti mokyklų tarmių būreliuose. Labai gaila, kad jie nyksta – panašiai, kaip iš bendrinės kalbos pasitraukė J. Jablonskio norma pripažinta dviskaita, anuomet labai paplitusi Sūduvos krašte.
Iš žemaičių tarmės pasitraukia būtojo dažninio laiko forma, kur vietoje priesagos „dam“ vartojamas žodelis „liub (liuobėti)“ su veiksmažodžio bendratimi ar būsimuoju laiku, pavyzdžiui, anėi liub važious, mas liubam važiouti (jie važiuodavo, mes važiuodavome).

– Tačiau ne tik tarmę, bet ir bendrinę kalbą naikina tai, kad žmonės vis mažiau gyvai bendrauja arba dažniausiai vartoja dalykinę kalbą, kurios žodynas labai siauras. Urbanizuojamas gyvenimas vienodėja, tai irgi skurdina kalbą. Kita bėda – kad žemaitiškai būtų gana sunku bendrauti rašant kompiuteriu. Kur išeitis?

– Yra tam tikrų palengvinimų, kuriais galima pasinaudoti. Galima įsidiegti tam tikrų simbolių kodus, surenkamus dviem klaviatūros klavišais. Be to, sukurta žemaičių tarmės raidyno klaviatūros programa, ją galima parsisiųsti internetu ir instaliuoti savo kompiuteryje.
Mano draugas, kuris yra programuotojas, inicijavo šios klaviatūros programos korekciją – ankstesnėje jos versijoje nebuvo ilgosios „ė“, kuri, be taško, turi dar ir brūkšnelį viršuje. Mano manymu, tarmei išlikti galėtų padėti tik sunormintas raštas, gramatika. Todėl didžiausias mano ir bendraminčių tikslas – sukurti žemaičių tarmės gramatiką. Kol kas tokios nėra, nors mano bendraminčiai naudojasi tam tikru pamatu – kalbininkų profesoriaus Alekso Girdenio ir daktaro Juozo Pabrėžos suformuluotomis žemaičių tarmės rašybos taisyklėmis.
Norime dirbti tą patį darbą, kurį kadaise nuveikė kalbininkas Jonas Jablonskis, kurdamas dabartinę bendrinę lietuvių kalbą. Kol kas didžiausias galvosūkis – žemaičių tarmių įvairovė. Tačiau laikausi pozicijos, kad galima rašyti tam tikrus fonetinius, morfologinius dalykus dvejopai ar trejopai, jei tai nedisonuoja su bendra tarmės dvasia. Todėl raginu rašyti žmones taip, kaip kalbama jų tarmėse, tačiau nepamiršti remtis aprobuotomis rašybos taisyklėmis.
Pavyzdžiui, visi šie žemaičių tarmės variantai legalūs: žōsis, žūsis, žousis, žonsis.

– Dirbi kalbininko darbą laisvalaikiu, be atlygio, netgi nebaigęs specialių mokslų, o dar muzikos žurnalas… Ar lieka laiko miegui? Be to, ar daug pažįsti tokių, kurie ką nors dirbtų be atlygio, iš idėjos?

– Viską puikiai suderinu. Nežaidžiu kompiuterinių žaidimų, nesėdinėju su draugais parkelyje. Taip tik atrodo, kad esu labai apkrautas. Tačiau pamenu laikus, kai dar buvau aktyvistas žemaitiškoje „Vikipedijoje“.
Nepritariau ten rašančių aukštaičių įneštai netvarkai tekstuose. Kai šią kompaniją palikau, daugiau tokių aktyvistų kaip ir nepasirodė, naujos informacijos per pastaruosius dvejus metus ten atsirado labai nedaug.

– Ką atsakytum skeptikams, kurie sako, jog tarmės gyvuos ne daugiau kaip porą dešimtmečių? Ar su žemaičių tarme nenutiks kaip su prūsų kalba: raštų išlikę yra, o kalbančių – deja, ne?

– Kad to neatsitiktų – o tikiu, kad to nebus – ir turiu tikslą sunorminti tarmės rašybą. Vakarų žemaičiai beveik išnykę, labai nusilpę Pietų žemaičiai, tačiau remiuosi į Šiaurės žemaičius – ši tarmė, kurios rašybą pradėjo norminti jau minėti kalbininkai, dar turi galimybių išlikti. Kadangi mano protėviai kilę iš vietos, kurią kalbininkai įvardijo kaip Šiaurės žemaičių tarmės centrą, man teikia pasitikėjimo savo tarme.
Tai yra vietos tarp Sedos ir Židikų. Be to, esu tam tikras pavyzdys, kad galima gerai išmokti tarmę ją primiršus. Reikia susirasti G. Subačiaus, A. Girdenio, Zigmo Zinkevičiaus studijas ir straipsnius, Lietuvių kalbos instituto leidinius. Jei esi žemaitis, gali pasiskaitęs knygų vėl prisiminti ne tik kaip žemaitiškai kalbėti.
Norint kalbėti žemaitiškai, reikia žemaitiškai mąstyti. Be to, tai gera proga išsiskirti iš kitų socialinių grupių. Juk geriau kalbėti tarmiškai, nei vartoti vis daugiau anglicizmų. Kaip tarmės prestižas buvo sugriautas, taip galima būtų jį bendromis pastangomis ir prikelti.
Žymos: ,
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: akcija, alkoholis, avarija, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, orai, paroda, policija, rinkimai, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, taryba, vagystė, vagystės, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.
' + '');