Socialiniuose tinkluose platinamos nuotraukos ir turgaus prekystaliai byloja, kad pirmaisiais miško grybais jau džiaugiasi ir aistringiausi mūsų rajono grybautojai.
Tiesa, kol kas šių gėrybių nėra tiek apsčiai, tačiau šalia Sedos girios gyvenantis vyras teigia, kad iš jų jau spėjo uždirbti apie septynis šimtus eurų.
Grybauja jau tris savaites
Prie Sedos girios augęs vyras prisistatyti nenorėjo: kad jo pajamos nesudomintų mokesčių inspektorių, juokdamasis kalbėjo pašnekovas. Nuo mažumės sakė „žiauriai“ mėgstantis grybauti. O pastaraisiais metais pomėgis dar leidžia ir užsidirbti.
„Su pirmaisiais grybais į turgų atvažiavau prieš tris savaites, tada jų kaina buvo beveik dviguba. Dabar už litrą voveraičių prašau po tris eurus. Nemanau, kad grybai pigs. Kiek kuras kainuoja, už prekybos vietą reikia susimokėti, pigiau parduoti neapsimokės“, – samprotavo sediškis.
Žmogus stebėjosi, kad atsiranda tokių pirkėjų, kurie burbuliuoja, jog grybai per brangūs.
„Jeigu galima pigiai susirinkti, ko patys į mišką nevažiuoja, o jų ieško turguje“, – replikavo vyras.
Į mišką – kaip į darbą
Trečiadienį turguje voveraites pardavinėjęs vyras džiaugėsi, kad per tris savaites jau suprekiavo beveik 700 eurų – kasdien atvežąs du ar tris kibirus šių grybų. Tačiau būna, kad per grybavimo sezoną gauna ir iki kelių tūkstančių eurų pajamų.
Pašnekovas tuoj pat pridūrė, kad pavydėti nereikėtų – tai nėra toks lengvas uždarbis. Iš ryto į Mažeikius veža iš vakaro surinktus grybus, išparduoda ir vėl skuba namo – į mišką. Jei spėja ir du kartus į jį susuka.
„Į mišką einu kaip į darbą. Ir nesu tingus darbininkas, sukuosi kaip koks konvejeris. Sedos giria didelė – apie vienuolika kilometrų driekiasi, ieškant grybų tenka nemažai kelio nueiti. Juk nėra taip: įėjai į mišką – ir pjauk gėrybes… Nuo ankstaus ryto su grybais sveikinuosi. Aš tempiu du kibirus – pirmąjį dienos laimikį, o kiti grybautojai tuo metu dar tuščius kibirus brazdina“, – šypsojosi vyras.
Žmona jo į mišką nelydi – ir sveikata ne grybavimui, ir potraukio nėra. Tik juos išparduoti padeda.
„Turiu ir aš problemų dėl nugaros, pasilenkti sudėtinga, bet keliais voveraičių plantacijas apeinu. Net bažnyčioje nesu tiek meldęsis, kiek prie grybų“, – šmaikštavo grybautojas.
Grybingos vietos keičiasi
Sediškio teigimu, grybai, ištikimi tai pačiai vietai, – voveraitės, dar baravykai. Kiti labiau „mėto pėdas“. Ir ne be žmonių įsikišimo – jie išveja grybus iš pamėgtų vietų.
„Siaubas, į ką paversti miškai – provėžos, kelmai, laukymės, medžių šakų krūvos. Širdį dėl šito labai sopa“, – kalbėjo vyriškis.
Pašnekovas negali pasakyti, kas lemia grybautojo sėkmę – intuicija, azartas, miško pažinimas, yra daug „komponentų“.
Grybautojas apgailestavo, kad kol kas miškas nelabai turtingas baravykų, raudonikių. Nors, rodos, pastaruoju metu lietaus buvo gausiai, tačiau miškas vietomis tiesiog čeža, jame trūksta drėgmės. Ypač tose vietose, kur medžiai tankesni.
Tą patį „Santarvei“ tvirtino ir kiti kalbinti grybautojai. Jie pastebėjo, kad galbūt dėl drėgmės trūkumo grybai kirmėlėti, daug jų tenka išmesti.
Sediškis mano, kad tai, ar sveiki grybai, ar sukirmiję, labiau priklauso nuo mėnulio fazės. Jo teigimu, praėjusiais metais labai kirmėlėti buvę baravykai, prie jų jis net nebesilenkdavęs.
Prognozės – sudėtingos
Su patyrusiu gamtininku Deividu Makavičiumi apie grybus kalbėjomės prieš porą savaičių, socialiniuose tinkluose pasirodžius pirmosioms nuotraukoms apie rajone rastus grybus.
Pašnekovas teigė, kad nieko keisto jų aptikti ir birželio mėnesį. Jie dygsta kelias šio mėnesio savaites, o vėliau būnąs „štilis“. Tų dalykų nežinome, nes nėra įpročio tokiu metu grybauti.
Labiau į miškus traukiama liepos antrojoje pusėje, artėjant rudeniui.
„Kokios prognozės grybautojams? Prognozuoti labai sunku. Tai priklauso nuo oro sąlygų – drėgmės, šilumos. Bet kažkokį dėsningumą esame pastebėję: jeigu daug lazdyno riešutų, tai baravykų bus metai… Tai liaudiškos prognozės, moksliškai nepagrįstos“, – kalbėjo gamtininkas.
Uogų nedaug, jos smulkios
Šiemet miškas nedžiugina ir kitomis gėrybėmis. Trečiadienio turguje mėlynėmis prekiaujantis vyras pastebėjo, kad uogų mažai, jos smulkios. Ilgai tenka pavargti, kol litrą surenki. Jis tikrai nemano, kad penki eurai už litrą yra didelė kaina. Turėjęs dvidešimt litrų uogų, kaipmat išpardavęs, nes konkurentų – tik vienas kitas.
„Beveik visą dieną vakar miškuose praleidau. Nušliaužti tie uogynai, o kai uogos smulkios, laukia ilgas, varginantis darbas, nugara pavargsta. Kadangi „karjerą“ su valdišku darbu jau baigiau, taip bandau prisidurti prie pensijos. Jeigu dar dirbčiau, tikrai nesivarginčiau uogaudamas“, – kalbėjo jis.
Koks tas jo uždarbis iš uogų, vyras atvirauti nebuvo linkęs.
„Duonai užtenka, bet pyragui nebelieka“, – šypsojosi pašnekovas.
Nuotr. iš redakcijos archyvo
