Dažnam žmogui, išgirdusiam žodį „tvarumas“, pirma kylanti mintis – apie atliekų rūšiavimą.
Iš tiesų ši sąvoka yra kur kas platesnė. Tvarumas nėra siejamas vien tik su gamta ir jos ištekliais, eikvojimu, teršimu. Tvarumas byloja apie kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybę – nuo jo sveikatos, gerovės iki patyčių mokyklose.
„Tvari bendruomenė“ – į taip pavadintą renginį daugiau pamatyti, patirti, sužinoti, kaip galima gyventi švariau, taupiau, sveikiau, antradienį rinkosi įvairių mūsų rajono kaimų ir miesto bendruomenių, organizacijų atstovai, pavieniai mažeikiškiai.
Prisidėti vertėtų kiekvienam
Aplinkos tarša, oro, vandens, dirvožemio kokybė, klimato ekstremumai, nykstanti gamta – kiekvienam pasaulio, Lietuvos, Mažeikių rajono gyventojui svarbi tema.
„Dalyvaujate renginyje, kuris, tikiuosi, jums suteiks ir žinių, ir naujų potyrių. Tikiuosi, rasite bent dalį atsakymų į jums rūpimus klausimus šiuo metu aktualia tvarumo tema. Prie gamtos, aplinkos išsaugojimo įvairiais būdais turime prisidėti kiekvienas asmeniškai, bendruomenės, darbo kolektyvai“, – kalbėjo viena iš renginio organizatorių – Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Ligita Diržininkienė.
Ne mokyti, o patarti ir padrąsinti
Pabendrauti su mažeikiškiais atvyko pokyčių lyderis, visuomenininkas, gamtosauginės prezidento Valdo Adamkaus premijos laureatas Giedrius Bučas.
Prieš aštuonerius metus kaunietis įkūrė socialinę iniciatyvą „Kūrybos kampas 360°“, kuri plėtoja darnaus vartojimo ir antrinio dizaino idėjas, rūpinasi švaresnės ir sveikesnės aplinkos kūrimu.
Svečias sakė atvykęs ne mokyti ir ne nurodinėti, kad reikia, būtina kažką ir kažkaip daryti, o pabandyti mažeikiškius paskatinti mąstyti apie tai, ką mes paliksime ateities kartoms, įkvėpti pokyčiams, kad tai, ką paliksime, nebūtų šiukšlių kalnai, neišsisklaidantys dūmai, išdžiūvusios upės…
G. Bučas daug metų buvo verslininkas – turėjo baldų komponentų, interjero detalių ir faneravimo paslaugų gamybos įmonę, prekiavo apdailos medžiagomis. Vėliau įkūrė dizaino saloną, buvo „Dizaino savaitės“ vystytojas ir ambasadorius Kaune.
Tvarumas – ne vien ekologija
G. Bučas pasakojo: parodoje Helsinkyje jis pamatė suomių „trash“ dizainą (iš antrinių žaliavų, atliekų, šiukšlių studentų ir profesionalių menininkų sukurtus gaminius). Kadangi Giedriui šie darbai labai patiko, jis nutarė šiuos suomius kūrėjus pasikviesti į Kauną.
„Pradėjau galvoti, kodėl turtingai gyvenantys suomiai daro įvairius dalykus iš šiukšlių? Gilinausi, aiškinausi ir supratau, kad tai yra jų gyvenimo būdas, kad kitaip jie nemoka gyventi. Paima seną daiktą ir jį perdirba taip, kad būtų galima jį naudoti dar kartą. Taigi, jie neima jokio gamtos resurso, neišmeta seno daikto, nesukuria atliekos. Tai pagrindinis dalykas, kodėl jie tai daro. Taigi, tvarumas nėra vien tik ekologija“, – įsitikinęs G. Bučas.
Po suomių apsilankymo, po jų surengtų dirbtuvių, kurių metu visi norintieji galėjo iš antrinių žaliavų pasigaminti šį tą naudingo, gražaus, pamažu prasidėjo ir socialinė iniciatyva „Kūrybos kampas 360°“ – kūrybinės dirbtuvės, keliaujančios dirbtuvės, įvairūs visuomenės švietimo projektai, ekologiniai žygiai.
Keistis reikia ne pasauliui, o mums
Patirtis parodė: kai kažko imiesi, žmonės pradeda klausinėti, kodėl įgyvendinamas vienas ar kitas sumanymas, kodėl daroma taip, o ne kitaip.
„Pirmaisiais metais labai norėjau pakeisti pasaulį, bet jį keisti buvo nelengva. Palaipsniui supratau, kad visa tai, ką pradėjau daryti tvarumo tema, darau dėl savo vaikų. Nes kas, jei ne mes, ne tėvai, turime vaikams sukurti geresnę ateitį, kad jie gyventų gražesnėje aplinkoje, kvėpuotų švaresniu oru, gertų švarų vandenį, valgytų švarų maistą, būtų sveiki. Po kurio laiko suvokiau, kad pasaulis, aplinka keisis tada, kai tu pats pasikeisi. Supratau, kad reikia pradėti nuo savęs, nuo savo namų, veiklos keitimo“, – mintimis dalijosi G. Bučas.
Pagrindiniai klausimai: kas po to ir ar reikia
Prieš dvejus metus, kai drauge su būriu savanorių leidosi į ekologinį žygį „Už švarią Lietuvą“, G. Bučas lankėsi Židikuose ir Mažeikiuose.
Žygio esmė buvo apeiti aplink Lietuvą, rinkti pakelėse esančias šiukšles, kas vakarą jas išrūšiuoti, suskaičiuoti ir dokumentuoti, kas surinkta.
Antradienį dalydamasis informacija su mažeikiškiais, svečias tai darė nuosekliai, nekalbėjo lozungais, netvirtino, kad mūsų šalis prišiukšlinta ir užteršta taip, kad nebėra jokios išeities.
G. Bučas rėmėsi faktais, teikė gyvenimiškus pavyzdžius ir drąsino mažeikiškius prieš įsigyjant naujus daiktus, drabužius pirmiausia pagalvoti, paklausti savęs: kas bus po to, kai tas daiktas nustos atlikti savo funkciją, kiek laiko tarnaus. Pamąstyti, ar negalima sutaisyti, atnaujinti dabar turimo tokio paties daikto.
Beje, birželio 20 d. Mažeikiuose, Sodų skvere, veiks dirbtuvės, kuriose dalyvaus G. Bučas. Jose ir bus galima pasimokyti seną daiktą, antrinę žaliavą prikelti naujam gyvenimui.
Bando mažinti skaičių
Pristatymą apie tekstilės atliekas, jų prikėlimą antram gyvenimui surengė Mažeikių rajone įsikūrusių socialinių verslų atstovės – daugiau nei trejus metus gyvuojančios organizacijos „Būk su manimi“ ir dvejus metus veikiančios „Dirbinyčios“ vadovės Jolita Butkienė bei Almantė Karpienė.
Organizacijoms priklauso Mažeikių mieste ir rajone įrengti 6 tekstilės konteineriai.
Per metus iš jų surenkama ir išrūšiuojama beveik 50 tonų tekstilės. Iš šio kiekio susidaro 7 tonos suteptos, suplyšusios tekstilės. Tokios, kurią dažnas pavadintų niekam nebetinkančia šiukšle.
„Mes įvairiais būdais bandome pasiekti, kad tas skaičius – 7 tonos – būtų dar mažesnis. Skalbiame, lyginame, persiuvame, perdirbame tekstilę“, – pasakojo A. Karpienė.
Pasak jos, didelė problema yra tai, kad iš Lietuvoje surenkamos tekstilės tik 1 proc. jos perdirbama. Visa likusi dalis sudeginama.
Taiko žiedinės ekonomikos principus
Kelerius metus šios dvi organizacijos, jų vadovės ir savanoriai veikia remdamiesi žiedinės ekonomikos principais.
Drabužiai, avalynė, odinė galanterija, smulkioji buitinė technika surenkama iš specialių konteinerių arba visa tai žmonės atneša į „Pasidalinkim“ patalpas, esančias Stoties g. 14.
Tada viskas išrūšiuojama, o vėliau veikianti buitinė technika, tvarkingi drabužiai ir avalynė, patalynė, indai atiduodami gyventojams, kuriems tų daiktų reikia.
Iš išmestų tekstilės atliekų siuvami nauji, kitos paskirties, nei buvo anksčiau, gaminiai. Pavyzdžiui, iš suplyšusių džinsų – sėdmaišiai. Iš marškinių ar patalynės audinių – prijuostės, pirkinių maišeliai, krepšeliai.
Tokie gaminiai parduodami, o už gautus pinigus išlaikomos „Pasidalinkim“ patalpos, apmokamos elektros energijos, vandens išlaidos, patirtos skalbiant, lyginant tekstilę, ją siuvant.
Pagrindiniai šių organizacijų užsakovai – didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai.
Dar viena „Būk su manimi“ ir „Dirbinyčios“ veikla – edukacijos. Ir A. Karpienė, ir J. Butkienė pastebi: dažnas vaikas, jaunuolis, suaugusysis, nuo pradžios iki galo pamatęs, kokie tekstilės kiekiai sugula konteineriuose, kaip vyksta rūšiavimas, perdirbimas, sako, kad artimiausiu metu nebepirks drabužių.
Toks ir yra tikslas: kad žmonės labiau mąstytų.
Kas norėjo, apsirūpino daugkartiniais maišeliais
Pristačiusios „Dirbinyčios“ ir „Būk su manimi“ veiklą nevyriausybinių organizacijų vadovės ir viena savanorė pakvietė mažeikiškius dalyvauti daugkartinių maišelių maisto produktams, skalbiniams siuvimo dirbtuvėse.
Kadangi nuo liepos 1 d. prekybos centre ploni plastikiniai maišeliai, į kuriuos pirkdami dedame įvairias prekes, bus apmokestinami, mažeikiškiai teigė: dabar pats laikas pasirūpinti daugkartinio naudojimo maišeliais ir pratintis juos naudoti.
Dar viena renginyje dalyvavusi pranešėja – Zarasų rajone gyvenanti Kristina Ballourd mažeikiškiams parodė, kaip panaudoti sudužusių indų, keraminių plytelių šukes.
Menininkė iš jų kuria mozaikas. Pasak jos, mozaikos technika galima sukurti daug funkcionalių daiktų – vienetinių žvakidžių, padėkliukų karštų gėrimų puodeliams, indų.
