Nuotr. iš asmeninio archyvo
Vilniuje vykusiame paros bėgime „Pasaulio rekordo iššūkis su Vytautas mineralais“ puikiai pasirodė židikiškių Batakių šeima.
Alvydas Batakis per parą nubėgo 187 kilometrus ir užėmė trečią vietą, o jo žmona Daiva subūrė bendraminčių komandą, kuri dalyvavo estafečių paros bėgime.
Pertraukos – minimalios
Sostinės Vingio parke vykusio bėgimo metu žinomas bėgikas Aleksandras Sorokinas tikėjosi per parą nubėgti 322 kilometrus ir pagerinti jam pačiam priklausantį rekordą – 319,6 km. Tikslo pasiekti bėgikui nepavyko – jis po 12 valandų dėl savijautos nutraukė bėgimą, įveikė 167 kilometrus.
Savo jėgas ir ištvermę bėgime išbandęs 42-ejų metų A. Batakis „Santarvei“ pasakojo: „Užsiregistravau ir jau dvyliktą valandą dienos startavau, o finišavau kitos dienos vidurdienį. Bėgome stadione ir miške, vieną ratą sudarė 1,88 kilometro. Prie palaikymo komandos palapinės sustodavau trumpam – pavalgyti, atsigerti bei pasikeisti drabužių, tam skirdavau ne daugiau kaip dešimt minučių. Buvo varžovų, kurie bėgo tik šviesiu paros metu, kiti nukrisdavo tik trumpai nusnausti.“
Pastolių montuotoju dirbantis židikiškis pertraukėles darė, kai pajusdavo, jog pradeda silpti. Būdavo, pagavęs bėgimo „bangą“ jis ilgai nesustodavo, tokius įsijautusius bėgikus renginio komanda stabdė priverstinai, kad neišsikrautų per greitai. Iš pradžių A. Batakis laikė tempą, kad ratą nubėgtų per pusseptintos minutės, tačiau vėliau per valandą nubėgdavo vidutiniškai po aštuonis ar devynis kilometrus.
Bėgo už Žemaitiją
Iš viso paros bėgime užsiregistravo 17 bėgikų, dar prisidėjo tie dalyviai, kurie varžėsi komandinėse estafetėse. Iš viso trasoje dažniausiai buvo apie 25 bėgikus. Kiekvieno dalyvio numeryje buvo įmontuota mikroschema, dviejose rato vietose įranga fiksuodavo bėgiką, jo laiką bei nubėgtus kilometrus.
„Savo muzikos klausytis nereikėjo – visą parą muzikavo didžėjus, tik miškelyje jo nebesigirdėdavo ir užplūsdavo ramuma. Tada galva tampa lengva ir apima toks jausmas, jog, atrodo, kūnas bėga, o tu kažkur šalia ir jį stebi. Sunkiausia buvo paryčiais, tačiau, kai likome keli bėgikai, atsirado motyvacija. O dar mano marškinėliai buvo su užrašu „Už Žemaitiją“, tai vaikščiojantys žmonės vis šaukė: „Žemaiti, bėk!“ Tada sau ir pasakiau: „Darīk kontrē ir lig gala“, – pasakojo židikiškis.
Per parą A. Batakis nubėgo 187 kilometrus ir iškovojo trečią vietą, pirmą užėmęs bėgikas įveikė 238 kilometrus, antros vietos laimėtojas – 224.
Sutrukdė trauma
Židikiškiui tai buvo jau antras paros bėgimas. Pirmą kartą Lenkijoje jis per parą nubėgo 184 kilometrus, tad savo tikslą – pagerinti kilometražą – pasiekė.
„Pavasarį vykau į Lenkiją, kur buvau numatęs dalyvauti dviejų parų bėgime, tačiau po septynių valandų pradėjo traukti kojos raumenis. Profesionalūs masažuotojai kibo į darbus, bet neatstatė. Pagalvojau: bėgimas bėgimu, o juk reikia eiti į darbą, gyventi. Ir atsisakiau per kančias siekti rezultato. Buvo gaila, tačiau vis galvojau, kad pagerinsiu savo surinktą kilometražą“, – „Santarvei“ pasakojo A. Batakis.
Paprastai bėgikas per metus dalyvauja 12-oje maratonų, iš viso jo sąskaitoje – 40 įveiktų maratonų, tačiau šiais metais bėgo tik dviejuose, nes dėmesį skyrė paros bėgimams.
Vingio parko paros bėgimui židikiškis ruošėsi per savaitę nubėgdamas šimtą kilometrų. Kartą Alvydas nubėgo į Telšius, ten mašinoje jo laukė atvežtas dviratis, kuriuo planavo grįžti, tačiau pasijuto pilnas jėgų ir iš Žemaitijos sostinės parbėgo. Kitą kartą norėjo įveikti šimtą kilometrų viena distancija, tad bėgo iki Skuodo, po to per Mosėdį, Barstyčius, Šates ir Grūstę sugrįžo į Židikus. Ir, pasirodo, nubėgo lygiai šimtą kilometrų.
„Tad dabar, kai atvažiuos draugai – tolimų bėgimų mėgėjai, bus aiški trasa, kur su jais bėgti“, – šypsojosi židikiškis.
Išskirstė laikus
Sostinėje vyko ir komandinis estafečių paros bėgimas. Į jį susirinko 10 komandų, kurias galėjo sudaryti 24 bėgikai.
Daiva Saltonaitė-Batakienė „Santarvei“ pasakojo, kad iš anksto bendraminčiams išsiuntinėjo žinutes apie galimybę prisijungti prie komandos.
„Kviečiau ir tuos, su kuriais mus sieja meilė bėgimui, ir tuos, kurie stipriai bėga, ir tuos, kuriems bėgimas yra tik pamėgtas laiko praleidimo būdas. Atsiliepė keturiolika žmonių iš Telšių, Skuodo, Plungės, Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos. Džiugu, kad prisijungė šešiolikmetis mažeikiškis – vyro sūnus Arnas Batakis, kuris tik neseniai pradėjo bėgioti“, – pasakojo židikiškė.
Komanda sudarė preliminarų pageidavimų sąrašą – kas nori bėgti paryčiais, kas nori išbandyti naktinį bėgimą, kas ryžtasi bėgti dvi valandas, kas – valandą. Svarbiausias organizatorių reikalavimas, kad būtų užpildyta para.
D. Saltonaitė-Batakienė pasakojo: buvo, kas užsirašė valandai, tačiau pajuto, kad likusių dešimties minučių neištrauks, tai kitas už jį bėgo papildomą laiką. Draugė iš Telšių, kaip ir planavo, iš karto bėgo dvi valandas, dar kiek pabendravo prie komandos palapinės ir išvažiavo namo. Apsikeitimas estafetės lazdele vyko paprastai – komandos narys, prabėgdamas paskutinį ratą pro palapinę, įspėdavo, kad tuoj baigs, o kitas komandos narys, žindomas savo eilę, jau laukdavo prie starto linijos ir perimdavo estafetę.
Tikslas – patirtis ir bendravimas
Keturiolika šios komandos narių per parą iš viso nubėgo 269 kilometrus ir tarp 10 komandų buvo septinti.
„Matėme komandų, kurios buvo suinteresuotos nugalėti, surinkti kuo daugiau kilometrų. Mūsų komandoje nebuvo jokio spaudimo – mes norėjome palaikyti A. Sorokiną. Apmaudu, kad jis nepagerino rekordo. Kiti tikslai – motyvuoti save iššūkiui, įgyti patirties – vieni pirmą kartą bėgo tokioje estafetėje, kiti nebuvo bėgę naktį… Ir vis tik pagrindinis mūsų tikslas buvo gerai praleisti laiką. Keli komandos nariai buvome visiškai be miego, mūsų palapinėje buvo ir juoko, ir ramių pokalbių. Ir pasiryžimas – būti vienam už visus, visiems už vieną“, – tvirtino D. Saltonaitė-Batakienė.
Šiemet židikiškiai dar yra numatę dalyvauti dviejuose maratonuose. Po poros savaičių pora važiuos į Latviją, Kazdangą – gražų kalnuotą miestelį su miškinga trasa. Kitas planuojamas maratonas – Klaipėdoje.
