Rugpjūtis buvo paskutinis „Santarvės“ vyriausiosios redaktorės Audronės Malūkienės darbo mėnuo. Mūsų laikraštyje ji dirbo ilgiau nei bet kuris kitas buvęs jo redaktorius – 31 metus.
Apie „Santarvę“, su ja susijusias patirtis, praradimus ir atradimus – šis mūsų interviu.
– Manau, aktualus klausimas: ką reiškia būti laikraščio redaktoriumi?
– Kad nesileistume į ilgus pamąstymus, detales ir apibendrinimus, atsakau taip: tai – amortizatorius, atsakingas už viską, ką mato skaitytojas. Ir už tai, ko jis nemato, net nenutuokia.
Kolegos mane supras.
– O ką reiškia 31 metus būti laikraščio redaktore?
– Fantazijos trūkumą. Savotišką tinginystę.
Manau, kiekvienas esame patyrę gundymų, kuriuos pavadinčiau „maksimalus rezultatas – minimaliomis pastangomis“. Jei iki „Santarvės“ ilgiausias vienoje įstaigoje mano dirbtas laikotarpis buvo septyneri metai (tuometiniame Lietuvos televizijos ir radijo komitete), „Santarvėje“ praėjo dešimtmečiai. Ir net ne praėjo – prabėgo, pralėkė.
Tiesa, ir per tą laiką buvo minčių „realizuotis“ kitur, tik gaila, kad pasiūlymai atėjo arba per vėlai, arba reikalavo išskirtinių pokyčių. Tuomet jau mokėjau (man atrodė) pasverti iššūkius, paklausti savęs: noriu aš tokio radikalaus pasikeitimo – viską pradėti iš naujo – ar nenoriu.
Dar vienas dalykas, kuris mane laikė itin stipriai, – Mažeikiai. Niekur kitur nesijaučiau taip gerai kaip čia.
Suprantu, kad trys dešimtmečiai, praleisti viename darbe ir einant tas pačias pareigas, nėra gerai. Bet regionai, nutolę nuo didžiųjų miestų, – vieta, kur specifinių profesijų žmonių, tarp jų – žurnalistų, ir dar rašančių, paklausa yra pakankamai didelė, o pasiūla – darbdavio laimės dalykas.
Nemažai puikių žmonių sutikau „Santarvėje“. Dažniausiai keitėsi mūsų korespondentai. Jie dirbo iki tol, kol tapdavo matomi, įgydavo patirties, drįstu teigti – ir savivertės. Paskui juos kas nors paviliodavo. Kitoks darbas ir atlyginimas, didesni miestai…
Tad viena iš sunkiausių ir nematomų redaktoriaus darbo sferų – pedagogika. Kartais – nuo rašymo ABC. Kartais – kartu ieškant ir tobulėjant.
Dariui, kuris dabar gyvena ir dirba sostinėje, norėčiau pamoti: kai būdavo sunku, atsiversdavau jo atsisveikinimo dovaną – knygą su dedikacija „Mano Mokytojai“. O iš „Mažeikių naftos“ puodelio, kurį jis laimėjo smiginio varžybose ir išvažiuodamas paliko man kaip prisiminimą (jei atvirai, išzyziau), kavą namuose geriu iki šiol.
– Jums teko patirti įvairių laikraščio leidybos technologinių virsmų. Kaip tai veikė redakcijos darbą ir laikraščio kokybę?
– 95-aisiais atėjusi į naują darbą „Santarvės“ redakcijoje radau tris kompiuterius, pats galingiausias buvo 486-tas. Šiek tiek vėliau „pentiumą“ su spausdintuvu, kuriam, kaip paaiškėjo, vis tiek trūko „smegenų“, kad įgyvendintų mūsų sumanymus, įsigijome už didelius pinigus. Bijau suklysti, bet, turbūt, tuomet tiek Mažeikiuose kainavo vieno kambario butas.
Iki šiol prisimenu, kaip maketuotoja man sako, kad kompas (suprask, programa) negali padaryti to, ko aš noriu, o mano kontrargumentas: „Ne programa negali, o mes nežinome, kaip.“ Aiškiniesi, konsultuojiesi, skaitai instrukcijas ir knygas „virduliams“, paskui ateini į redakciją visas pergalingas: reikia daryti taip ir taip, spausti tą ir tą… Ir taip žingsnis po žingsnio.
Apie karjeros pradžią laikraštyje (porą metų dirbau korespondente „Pergalės vėliavoje“) ir dažais išteptas alkūnes, kai pavaduodama korektorę su labai tepliais „vėliavos“ puslapiais bėgiodavau į mūsų spaustuvę (ji dar veikė ir mano redaktoriavimo laikais, tik spausdino kitą produkciją, ne laikraštį), daug nepasakosiu. Kad išties kam nors nepasirodytume esą mezozojiniai dinozaurai (prieš kelerius metus iš sostinės snobų išgirdau tokį rajono laikraščio ir laikraščio apskritai apibūdinimą).
Tas praėjusio amžiaus paskutinis dešimtmetis… Daugelyje sričių žmonės buvo pirmeiviai. Kaip jauni specialistai, apie kuriuos kažkada kalbėjomės su žinomu mažeikiškiu, Melioracijos valdybos viršininku Jonu Velžiu. Jis pastebėjo, kad jaunieji nuo tikrų specialistų skiriasi tuo, kad mano galintys užimti bet kokias pareigas, tegul ir įmonės vadovo, – tiek maža patirties ir suvokimo apie atsakomybės ribas kol kas teturi.
Atsigręžusi atgal galėčiau pripažinti, kad ir aš buvau panaši į tokią jauną specialistę – pačia bendriausia prasme. Nelabai suvokiau, kam ryžtuosi. Bet, matyt, Dievas padeda įžūliesiems.
– Ar yra pašnekovų, laikraščio skaitytojų, situacijų ar įvykių, straipsnių, kurie dar ir dabar sukasi atmintyje?
– Kai visko labai daug ir per ilgą laiką, ima veikti užmiršto anekdoto principas. Esate susidūrę? Paprašo kas nors papasakoti ką nors juokingo, deja, galvoje – nė vienos minties. O štai šnekioje kompanijoje vienas papasakoja vieną anekdotą, kitas – antrą, ir staiga suaktyvėja mūsų asociatyvusis mąstymas (ne kritinis, nepainiojame!). Ir tie seni juokeliai iš atminties stalčių ima kilti tiesiog klodais.
Grįžtu prie klausimo. Visada malonu skaityti gerą tekstą. Prisimenu, kaip su kalbos redaktore Nijole, kurios jau daug metų nebėra tarp mūsų, džiūgavome, kai iš kraštotyrininko Bronislovo Kerio gavau interviu atsakymus raštu. Tai buvo ne „kažkas skanaus“, tai buvo kalbinė euforija!
Gal dėl to labiau mėgstu ir rašyti, ir skaityti interviu dialogus nei paprastus interviu atpasakojimus su viena kita citata. Suprantama, geram dialogui reikia stipraus, įdomiai mintis reiškiančio pašnekovo. Plius gana detaliai atliktų namų darbų – žurnalisto pasirengimo, žinių apie kalbinamą žmogų ar analizuojamą dalyką.
Užtat rezultatas beveik niekada nenuvilia – nei mūsų, nei skaitytojų. Linkiu neužmiršti šio žanro.
– Kiek redaktoriaus darbe yra svarbu išmanyti techninius, kalbos dalykus, o kiek svarbi nuojauta ir gyvenimiška patirtis?
– Iš karto prisiminiau sparnuota tapusią vieno satyriko frazę: kai galvoji sveiku protu, išeina vienaip, kai savo galva – kitaip.
O jei rimtai, manau, svarbu ir viena, ir kita. Nes darbo vietoje mes atliekame mažiausiai kelis vaidmenis – pavyzdžiui, esame specialistai, įgiję vienokį ar kitokį atsakomybės bei galios lygmenį. Tam reikia įvairių žinių ir mokėjimų – ir kuo jų daugiau, tuo geriau.
Bet esame ir bendradarbiai. Arba laikraščio atstovai. Tuomet empatija, domėjimasis žmonėmis, gebėjimas pasinaudoti praeities pamokomis ir (čia mano subjektyvus požiūris) humoro jausmas gali padėti ypač sudėtingose situacijose.
Kaip tam baronui Miunhauzenui, už plaukų traukiančiam iš pelkės ir save, ir arklį.
– Užsiminusi apie Miunhauzeną pasufleravote kitą klausimą. Manau, kad „Santarvės“ skaitytojai Jus prisimins ne tik kaip rašančią redaktorę, bet ir kaip esė, komentarų autorę. Papasakokite apie šį pasirinkimą.
– Tai buvo ne pasirinkimas, o žiauri prievarta (juokiasi). Laikraštį privatizavęs akcininkas kartą susikvietė visus į pasitarimą ir pareiškė, kad „Santarvė“ galėtų būti dar geresnė, bet redaktorė šito nenori.
Naujasis mūsų šefas buvo įsitikinęs, kad ne tik šalies dienraščiai, bet ir rajono laikraštis turi kartą per savaitę pasirodyti su „Redakcijos skiltimi“ – vietos ir šalies aktualijų apžvalga, analize. Įrodinėjau, kad neturiu tiek patirties, žinių, gebėjimų… Tada ir įvyko lemtingas gamybinis.
Dabar už šią provokaciją, dėl kurios vos nepadėjau pareiškimo išeiti, esu dėkinga. Šefas metė pirštinę, viešai pareiškė: „O ką? Negali?“ Pagavo „ant principo“ – lyg būtų seniai mane pažinojęs. Ši trumpa priešprieša virto daugiau nei du dešimtmečius užsitęsusiais serialais – Redaktoriaus ir Savaitgalio skiltimis.
Bandžiau skaičiuoti. Beveik 25 metai po 50 savaičių, po dvi ar tris skiltis per savaitę. Mat buvo dar ir kitokių serijų… Daug.
Iš pradžių tai labai sunkiai veikė, girgždėjo, būdavo, kad iki paskutinių valandų nežinau nei temos, nei motyvo…
Išgelbėjo satyra. Gimė „Laiptinės istorijų“ ciklas – šalies ir vietos aktualijos sumažintu masteliu – kai viskas neva vyksta devynaukščio namo laiptinėje. Paskui šiaip taip įsivažiavau.
– Kažkada užsiminėte, jog galvojate apie knygą.
– Tas skiltis ir ironiškus komentarus, parašytus pirmame dešimtmetyje, esu susirinkusi, galvoju apie knygą „Laiptinės istorijos ir kt.“, ieškau pagalbininkų, mecenatų, rėmėjų.
Tai pati sunkiausia leidybos dalis – stovėti su ištiesta ranka.
– Jeigu galėtumėt vieną darbo dieną pakartoti iš visų 31 metų – kurią pasirinktumėte? Kodėl?
– Būčiau neatsargi, jei atmintyje nešiočiausi blogas dienas. Tad iš karto sakau: renkuosi šventes. Ir ne valdiškas, net ne asmenines, o „Santarvės“.
Pirmoji – „Santarvės“ loterijos šou, kuris vyko Kultūros centro Didžiojoje salėje, o joje nebuvo vietos nei sėdėti, nei stovėti (patikėjome tuometinių kultūros vadovų argumentais, kad niekas neaukos vasaros vakaro kažkokiam renginiui). Jei būtume turėję proto suskaičiuoti žiūrovus, bent jau centro metraščiuose išliktų ryški eilutė – gausiausias renginys šioje salėje per visą rūmų (centro) istoriją.
Man ta diena buvo reikšminga dar ir dėl to, kad privertė spjauti į kompleksus. Likus gal pusvalandžiui iki renginio, aktorė Kristina Kazlauskaitė pabandė perskaityti, kas parašyta loterijai pateiktuose laikraščio prenumeratos kvituose, ir pasakė, kad dabar tikrai bus pravalas. Su akiniais ji gali vaidinti ne Zitą iš Mažeikių (manau, prisimenate mūsų kraštą išgarsinusį personažą), nebent panelę Leokadiją…
Per pusvalandį gimė Zitos tarnaitės Zosės idėja. Ir personažas, kuris iš tiesų bus sufleris. Atrodžiau nuostabiai: iš šventinės redaktoriškos šukuosenos padarėme „palmę“, iš rūmų kavinės gavome padavėjos prijuostėlę su kvarbatkomis, kurios dydis – šiek tiek daugiau nei vyriška nosinė, o ant mano nemenko kūno ji atrodė kaip broškė. Plius nuolatiniai kniksai (tūpsniai) ir atsidavusio pataikūno veido išraiška…
Su Kristina pasakėme: kad ir kaip būtų, sukamės iš situacijos. Improvizuojame. Įsijaučiau į improvizaciją tiek, kad iš Zitos pradėjau prašyti dovanos – jos šventinės suknios. Ponios buduaro fonui buvome pasiskolinę ir garderobą – pakabą su „Niuanso“ šokėjų drabužiais. Taigi aš įrodinėju, kad trokštamas drabužis man beveik „kaip tik“, tik reikės šiek tiek nevalgyti… Ponia Zita prieštarauja, kad su šiek tiek neapsieisiu. Aš nesutinku. Ta suknia (šokėjos!) dengė gal trečdalį kūno, prisidėjau ją prie pilvo ir parodžiau visai salei, visiems Mažeikiams. Vaje. Mažeikiai kvatojo, o aš labai aiškiai supratau: bijai pasirodyti kvailas ar nederamas, būk juokingas.
Ta patirtis padėjo ir rašant.
Kita diena, į kurią sugrįžčiau, – „Santarvės“ 60-metis. Toje pačioje salėje. Sveikinimai, koncertas, šventinė loterija su solidžiais prizais.
Ir dar. Nors sakiau, kad renkuosi šventes, tai sąlygiškas apibūdinimas. Mums jos nebuvo atpalaiduojančios pramogos, laikraštis tuomet ėjo tris kartus per savaitę, o šalia įprastų reikalų vyko tikrai juodas darbas.
Abu šie renginiai, jau tapę tolimu prisiminimu, praėjo „su daina ir šypsena“. Ir su ištikimais „Santarvės“ draugais – mūsų kraštiečiais – kūrėjais ir atlikėjais: Asta, Jūrate, Romu.
– Koks labiausiai įsiminęs Jūsų darbo įvertinimas?
– Kartą Burbos skverelyje priėjo nepažįstama moteris ir pasakė: „Atrodo, kad jūs žiūrite man per petį ir girdite mano mintis.“
Tai buvo pasakyta apie kažkurią iš savaitgalio skilčių. O gal apie daugelį.
– Sunkiausiomis darbinėmis akimirkomis turbūt kildavo minčių: „Viskas, gana, nebenoriu, nebegaliu.“ Kas motyvavo dirbti, tęsti, kas pradėta?
– Manau, kad sunkiausias vidines-darbines akimirkas išgyvename per konfliktus. O jie dažnai yra nulemti žmogiškų santykių, nevienodo požiūrio į komandinį darbą.
Darbovietėje viskas vyksta panašiai kaip ir asmeniniame gyvenime. Iš pradžių galvoji: jei darysi gerus darbus, tave mylės, paskui – jei nedarysi nieko blogo, tave paliks ramybėje. Tai iš principo klaidinga pozicija. Kiekvienam žmogui būdinga elgtis taip, kaip JAM geriau, o tai, ką tu apie jį prikūrei, – tavo problema.
Taip, buvo laikas, kai emocijos rėkė: eik iš čia, niekas su „momentu“ tavęs nepriklijavo, nesusitapatink su tuo, ką darai! Tuomet sustojau, iškvėpiau – ir tas pats sveikas (o gal jau nuosavas) protas staiga sušvito: tik AŠ PATI galiu nuspręsti, kaip pasielgti, ir niekas iš šalies manęs nepavers karštakoše isterike.
Žodžiu, priėjau išvadą: principai ir veiksmai turi būti mano pačios, o ne kieno nors kito padiktuoti ar pašnabždėti. Aš tvarkau savo gyvenimą.
Tema nemaloni, nebent tiktų svetimai patirčiai? Bet vis tiek norėčiau ją keisti.
– Tad gal apibendrinkime mūsų pokalbį? Apie pasirinkimus, kurie gerai baigėsi ir buvo įdomūs.
– Taip, tai buvo nelengvas, tačiau patrauklus, nuolat kintantis, vežantis darbas. Deja, dar ir toks, kurio išeidamas „į penktadienį“ kabinete neužrakinsi. Vis tiek mintys suksis.
Gal tik įpusėjusi antrą darbo dešimtmetį supratau, kad laikraštis skaitytoją vis tiek pasieks. Geresnis ar prastesnis – jau kitas klausimas. Tai priklauso ir nuo resursų, ir nuo aplinkybių. Malonu būdavo išgirsti – esą mes per daug užsikėlėme kartelę, galima būtų ir paprasčiau – lengvuoju būdu ieškoti temų, analizuoti, rašyti.
Apie pasirinkimą ir rezultatą? 1995-ųjų pavasarį svarsčiau, ar išeiti iš „Mažeikių naftos“ (ką tik tapau komunikacijos skyriaus viršininke su nebloga alga) į „Santarvę“, po to sulaukiau klausimų, ar nesigailėsiu, ar nesigailiu. Atsakyti galėjau tik po kelerių metų ar net dešimtmečio, kai suvokiau, jog būtent ši darbo vieta ir šios pareigos privertė labai daug ko išmokti, permąstyti, keistis. O keistis – atsikratyti iliuzijų ir nesupykti ant pasaulio, manau, nėra lengva.
Dar – šis darbas suteikė galimybę pažinti daug nuostabių žmonių.
Visiems jiems, o taip pat – buvusiems ir dabartiniams kolegoms iš „Santarvės“, skaitytojams – nuoširdžiai linkiu būti sveikiems ir to, ko išties norisi, neatidėlioti kokiai nors mistinei ateičiai, nesvarbu, gerai ar blogai.
Patikėkite, bet koks laikas praeina labai greitai.
