Iš beveik trisdešimties kadaise Mažeikių krašte veikusių malūnų išliko vos keli. Šiemet Reivyčių ir Stulpino malūnai mini 180 ir 140 metų sukaktis, o neišlikusiam Leckavos vandens malūnui būtų sukakę 160 – visi jie primena laikus, kai prie vietos upių virte virė gyvenimas.
Seniausias iš trijulės
Mažeikių krašto enciklopedijos duomenimis, seniausias iš šios trijulės – Reivyčių malūnas, dar vadintas Dargio malūnėliu, – buvo pastatytas XIX amžiaus viduryje ant Ašvos upės kranto. Iš pradžių jis veikė kaip vėjinis, o vėliau buvo pertvarkytas į vandens malūną. Tai buvo medinis vienų girnų statinys, kurio girnas kartais sukdavo ir elektra. Jo istorija prasidėjo, kai liustracinė komisija iš Leckavos klebonui priklausiusių ganyklų atmatavo 18 dešimtinių žemės sklypą negalią turinčiam bežemiui Dargiui, kuris gavęs žemę tuoj pat surentė mažą malūnėlį.
Vėliau ūkį ir malūną paveldėjo jo sūnus Augustas Dargis, kuris 1901 metais vedė ūkininkaitę Ievą Vilimaitę ir išplėtė ūkį iki 19 hektarų. Šeima planavo, kad visą malūno priežiūrą ateityje perims jų vienintelis sūnus Augustinas. Tėvas Augustas Dargis malūną iš esmės pertvarkė – pastatė metalinę turbiną, o pastatą įrengė kaip dviejų galų gyvenamąjį namą. Viename gale buvo gyvenamosios patalpos, kitame – malūnas, o per vidurį stovėjo didelė krosnis. Šią rekonstrukciją iki šiol liudija sienoje įmūrytas akmuo su užrašu rusų kalba „Augustinas Dargis 1908 m.“.
Nuo kolūkio nuosavybės iki sodybos
Po Antrojo pasaulinio karo malūnas buvo nacionalizuotas ir paverstas kolūkio nuosavybe, o jame apgyvendinti kiti žmonės.
1948 metais Dargių šeima buvo ištremta į Sibirą. Tik 1964 metais sūnus Augustinas su žmona Elena Virbickaite-Dargiene grįžo į Lietuvą. Paskutinis šios giminės malūnininkas Augustinas Dargis mirė 1994 metais.
Naujas malūno gyvenimo etapas prasidėjo 2004 metų gruodį, kai statinį nupirko Vytautas ir Junata Knitos.
Jų pastangomis 2009 metais malūnas ir aplinkinė teritorija buvo rekonstruoti bei paversti kaimo turizmo sodyba „Ašvos malūnas“. Tais pačiais metais projektas pelnė antrą vietą Valstybinio turizmo departamento organizuotame konkurse „Sėkmingiausias 2009 metų turizmo projektas“. Šiuo metu ši sodyba yra parduodama.
Skirtingi malūnų likimai
Antrasis jubiliejų mini Leckavos vandens malūnas. Apie jį istorinių žinių nėra išlikę daug. Žinoma, kad jis buvo įkurtas 1866 metais taip pat ant Ašvos upės kranto. Šis malūnas kartu su kitais regiono malūnais sudarė svarbų vietos ūkinį tinklą, o srauni Ašvos upės srovė buvo efektyviai išnaudojama aplinkinių kaimų grūdams malti.
Trečiasis šių metų sukaktuvininkas – Stulpino vandens malūnas, vietinių dar vadinamas Jautakių arba Pavenčių malūnu. Pastatytas 1886 metais, jis aktyviai veikė iki 1946 metų. Po karo jame buvo įrengta hidroelektrinė, o 1977 metais pastatas pertvarkytas į Mažeikių kompresorių gamyklos poilsio bazę.
Vėliau objektas buvo privatizuotas, o 2005 metų balandžio 18 dieną Stulpino malūnas įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą.
Sudarytas „Malūnų kelias“
Šiandien Stulpino vandens malūnas yra įtrauktas į Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro sukurto „Malūnų kelio“ maršrutą. Jį iš viso sudaro šeši objektai: Purplių vėjo malūnas, Viekšnių vandens malūnas, Stulpino malūnas, Gudų malūnas, dabartinis Pauliankos malūnas ir jau nugriautas Krucių (buvęs Aitvaro) malūnas.
Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro vadovė Jolanta Gintalienė pastebi, kad šiuo maršrutu retkarčiais domimasi, o dažniau – vasaros ekspedicijų metu. Pavyzdžiui, neseniai galimybe aplankyti mūsų rajone esančius į maršrutą įtrauktus malūnus domėjosi Kauno technologijos universiteto studentai.
Pasak centro vadovės, šis maršrutas pritraukia specifines, šia tema giliau besidominčias žmonių grupes. Sunku tiksliai pasakyti, kiek žmonių nuvažiuoja malūnų apžiūrėti, tačiau susidomėjimas jaučiamas.
Išliko ne visi malūnai
Idėja sukurti tokį turistinį maršrutą kilo bendradarbiaujant su buvusia muziejininke, menininke Aldona Butkuviene, kuri nutapė visą Mažeikių krašto vandens malūnų ciklą ir surengė parodą. Tai įkvėpė sujungti išlikusius vėjo ir vandens malūnus į vientisą pažintinį kelią.
Prieš kelis dešimtmečius pradėjusi domėtis senuoju malimo amatu, A. Butkuvienė buvo nustebinta vandens malūnų gausos – Mažeikių rajone jų kadaise buvo netoli trisdešimties. Visgi iki šių dienų išliko tik dalis, o iš kai kurių beliko tik fragmentai.
Pašnekovė pasakojo, kad senieji vandens malūnai skirstyti į du tipus: veikiančius ištisus metus ir dirbančius tik derliaus nuėmimo sezono metu. Didesniuose malūnuose ūkininkai grūdus maldavo visus metus, o už paslaugas klientai jiems atsiskaitydavo įvairiai – dažniausiai pinigais, tačiau neturtingesni žemdirbiai palikdavo dalį grūdų, miltų arba tiesiog patys atidirbdavo malūne.
Išleido autorinę knygą
A. Butkuvienė yra išleidusi knygą „Malu malu viena…“, kurioje sudėti ne tik paveikslai, bet ir aprašymai. Savo paveikslais autorė siekia parodyti mažeikiškiams šių objektų ypatingumą ir paraginti juos saugoti. Jos nuomone, idealu, jei naujieji savininkai apsigyventų šiuose pastatuose ir stengtųsi išsaugoti autentiškumą, užuot lengva ranka juos nugriovę. Autorę labiausiai žavi vandens stichijos galybė, gebanti įsukti masyvias girnas.
Tarp gausybės krašto malūnų A. Butkuvienė turi ir savo mėgstamiausią – Pakliaupio vandens malūną, stovintį ant Vadaksties upės kranto, netoli Latvijos sienos. Šiame malūne senovėje būdavo spaudžiamas linų sėmenų aliejus. Vienos iš ekspedicijų metu autorė dar spėjo pabendrauti su tuometiniu malūno šeimininku, kuris ne tik gyvai malė grūdus, bet ir pasidalijo mistiškomis istorijomis apie prie malūno neva besivaidenančius vaiduoklius.
Dalydavosi patirtimi ir žiniomis
O pats pirmasis į A. Butkuvienės akiratį pakliuvęs objektas buvo Gudų vandens malūnas, kuris šiandien dėl savo technologinės, istorinės ir architektūrinės vertės yra įtrauktas į Kultūros paveldo registrą.
Pasak pašnekovės, visi šie ir kiti malūnai saugo neįkainojamą praeities dvasią. Seniau prie jų virte virdavo gyvenimas – suvažiavę ūkininkai ir žemdirbiai valandų valandas laukdavo savo eilės, o malūnai tapdavo svarbiausiomis kaimo susibūrimo vietomis, kuriose žmonės keisdavosi naujienomis, žiniomis ir vietinėmis aktualijomis.
Nuotr. iš A. Butkuvienės knygos „Malu malu viena…“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
