Melas be šauktukų: pavojingiausios melagienos ne visada rėkia

Šaukiančias antraštes daugelis jau išmokome praleisti. Tačiau psichologinę dezinformacijos pusę tyrusios Vilniaus universiteto Psichologijos instituto mokslininkės Milana Anilionytė ir dr. Vita Mikuličiūtė pastebėjo, kad melaginga naujiena, pateikta ramiai ir dalykiškai, gali atrodyti patikimesnė už sensacingą.

Kodėl taip nutinka ir kodėl faktai ne visada pakeičia žmogaus įsitikinimus – tyrėjų atsakymai „Santarvei“.

Ramus melas neįjungia pavojaus signalo

Tyrime dalyvavo 117 jaunų suaugusiųjų nuo 18 iki 29 metų. Kiekvienas jų vertino dešimt naujienų įrašų, panašių į „Facebooko“ įrašus: penkios naujienos buvo tikros, penkios – melagingos. Vieni įrašai turėjo neutralias, kiti – sensacingas antraštes, prie vienų buvo rodoma mažai patiktukų, prie kitų – daug. Dalyviai vertino, kiek naujiena atrodo patikima, ar norėtų ją perskaityti ir ar norėtų patikrinti faktus.

Paaiškėjo, kad sensacingos antraštės sumažino melagingų naujienų patikimumą ir sustiprino norą tikrinti faktus, nors noro naujienas skaityti nepakeitė.

„Stiprų emocinį foną turinčios antraštės mus veikia kaip vidinis pavojaus signalas. Susidūrus su tokia informacija, mūsų kritinis mąstymas iškart prabunda ir įsijungia natūralus skepticizmas“, – aiškino tyrėjos.

Tyrimo metu jos pastebėjo, kad pamatę sensacingą melą žmonės jį vertino kur kas atsargiau ir daug dažniau norėjo patikrinti faktus, o ramus ir dalykiškas melas to pavojaus signalo neaktyvuoja: „Kadangi pranešimas parašytas ramiai, jis atrodo kaip įprasta, objektyvi žinia, todėl priimamas lengviau, nepaisant to, kad yra klaidingas.“

M. Anilionytė ir dr. V. Mikuličiūtė atkreipė dėmesį, kad nors dažnai manome, kad informaciją vertiname racionaliai, realybėje daug sprendimų iš tiesų priimame remdamiesi pirmuoju įspūdžiu. Anot jų, žmonėms svarbu ne tik tai, ką naujiena sako, bet ir kaip ji pateikiama, kas ją skelbia ir kaip į ją reaguoja kiti: „Neutralus tonas, tvarkinga struktūra, autoritetingai atrodantis šaltinis ar kitų žmonių pritarimas gali sukurti patikimumo įspūdį dar prieš įsigilinant į turinį. Įtakos turi ir mūsų įsitikinimai bei emocijos – dažnai lengviau priimame tai, kas atitinka mūsų požiūrį, o stiprias emocijas kelianti informacija gali paskatinti reaguoti skubotai. Visa tai tik patvirtina, kad patikimumo įspūdis ir faktinis informacijos teisingumas nėra tas pats.“

Skaičiai, sąvokos ir „ekspertas“

Kodėl oficialus tonas, tikslūs skaičiai ar tariamo eksperto citata įtikina net tada, kai informacija klaidinga?

„Esame įpratę šaukiančias antraštes laikyti nekokybiškos žiniasklaidos ženklu. Dėl to instinktyviai manome, kad priešingas – ramus, skaičiais ir faktais paremtas stilius – reiškia kokybę ir objektyvumą“, – aiškino tyrėjos.

Pavyzdžiui, konkretūs skaičiai ar procentai sudaro tikslumo įspūdį, net jei nėra aišku, iš kur jie gauti. Mokslinės sąvokos ir ekspertų citatos sukuria autoriteto efektą – žmonės dažnai pasitiki informacija vien dėl to, kad ji atrodo susijusi su mokslu ar kvalifikuotais specialistais.

Jų teigimu, problema ta, kad šie signalai nebūtinai garantuoja informacijos teisingumo. Todėl svarbu vertinti ne tik tai, kaip informacija pateikta, bet ir tai, ar galima patikrinti jos šaltinius bei turinį.

Tikime tuo, kuo jau tikėjome

Kodėl lengviau priimame tai, kas patvirtina mūsų nuomonę?

Pasak tyrėjų, tai susiję su reiškiniu, vadinamu „patvirtinimo šališkumas“. Žmonės natūraliai linkę ieškoti, pastebėti ir geriau įsiminti informaciją, kuri dera su jų nuostatomis ir pasaulėžiūra. Priimti informaciją, kuri prieštarauja mūsų įsitikinimams, dažnai reiškia pripažinti, kad galėjome klysti. Tai gali kelti psichologinį diskomfortą, todėl prieštaringi faktai kartais vertinami kritiškiau arba atmetami. Dėl šios priežasties dezinformacija dažnai būna veiksmingiausia tada, kai ji ne sukuria visiškai naują įsitikinimą, o sustiprina jau egzistuojančias nuostatas.

Pažįstama – dar nereiškia teisinga

Būna, kai dažnai matytas teiginys ilgainiui gali pradėti atrodyti teisingas, ir tai yra normalu. Psichologijoje toks reiškinys vadinamas „iliuziniu tiesos efektu“.

Tyrimai rodo, kad kuo dažniau žmogus susiduria su tam tikru teiginiu, tuo labiau jis jam atrodo pažįstamas, o pažįstamumas dažnai klaidingai interpretuojamas kaip teisingumo ženklas.

Anot tyrėjų, svarbu tai, kad šis efektas gali pasireikšti net tada, kai žmogus anksčiau buvo informuotas, jog teiginys yra klaidingas. Vien pakartotinis susidūrimas su informacija didina jos apdorojimo lengvumą, o tai sukuria subjektyvų įspūdį, kad teiginys yra patikimas. Būtent todėl nuolat kartojama melaginga informacija gali tapti ypač paveiki, net jei iš pradžių atrodė akivaizdžiai neteisinga.

Patiktukai – ne įrodymas

M. Anilionytės ir V. Mikuličiūtės atliktas tyrimas parodė ir dar vieną įdomų dalyką.

„Mūsų tyrime didesnis patiktukų skaičius nesumažino ir nepadidino nei tikrų, nei melagingų naujienų patikimumo vertinimo“, – teigė jos.

Paprastai žmogų stipriai veikia konformizmo reiškinys – jis linkęs sutikti su daugumos nuomone. Bet tai nėra absoliutus dėsnis. O vienas galimų paaiškinimų yra tas, kad žmonės nebesiremia vien patiktukų skaičiumi kaip patikimumo rodikliu. Socialinių tinklų vartotojai vis dažniau supranta, kad populiarumas nebūtinai reiškia teisingumą. Didesnę įtaką greičiausiai daro kelių signalų visuma: kas paskelbė informaciją, kiek ja dalijamasi, kaip apie ją komentuoja kiti ir panašiai.

Kas pažeidžiamesni?

Mokslininkių teigimu, tyrimai rodo, kad gebėjimą atpažinti melagingą informaciją lemia daugybė veiksnių. Svarbų vaidmenį atlieka kritinio mąstymo įgūdžiai ir gebėjimas stabtelėti prieš priimant informaciją kaip tiesą. Taip pat reikšmingi medijų raštingumas, išsilavinimas ir domėjimasis viešaisiais reikalais. Žmonės, kurie įpratę tikrinti šaltinius ir lyginti skirtingą informaciją, dažniausiai yra atsparesni.

Jos pabrėžė, kad amžius pats savaime nėra lemiamas veiksnys. Vis dėlto, skirtingos amžiaus grupės susiduria su skirtingais išmėginimais: „Jaunesni žmonės paprastai geriau orientuojasi socialinių tinklų aplinkoje, bet dažniau susiduria su itin dideliu informacijos srautu. Vyresni gali būti mažiau susipažinę su kai kuriomis interneto manipuliavimo formomis.“

Be to, svarbi ir emocinė būsena. Kai žmogus jaučia baimę, pyktį, nerimą ar stiprų susijaudinimą, jis dažniau priima greitesnius sprendimus ir mažiau analizuoja informaciją. Būtent todėl melagingų naujienų kūrėjai dažnai stengiasi sukelti stiprias emocijas.

Kai įsitikinimas tampa tapatybe

Remiantis atliktais tyrimais, žmonės nėra linkę lengvai keisti savo įsitikinimus. Lengviau tą daro paaugliai ir jaunimas, nes jų įsitikinimai dar netvirti ir mažai paremti asmenine patirtimi. Tačiau bendrai kalbant žmonės prieš kitus nori atrodyti nuoseklūs, o savo požiūrio keitimas atsiradus naujiems įrodymams nedera su tokiu noru.

„Jeigu tam tikras įsitikinimas tampa žmogaus tapatybės dalimi, jo paneigimas gali būti išgyvenamas ne kaip informacijos pataisymas, o kaip asmeninis puolimas. Tuomet žmogus pradeda ginti ne faktus, o savo grupę, vertybes ar savęs suvokimą. Dėl šios priežasties veiksmingesnės yra ne konfrontacijos, o dialogo strategijos, kai žmogui suteikiama galimybė pačiam kritiškai įvertinti savo turimą informaciją“, – aiškino tyrėjos.

Atsparumas prasideda nuo sustojimo

Mokslininkės tvirtino, kad psichologinis atsparumas prasideda nuo labai paprasto įpročio: neskubėti. Didelė dalis klaidų atsiranda tada, kai į informaciją sureaguojame automatiškai.

Jos patarė prieš dalijantis naujiena sustoti bent kelioms sekundėms; patikrinti, kas yra šaltinis; pažiūrėti, ar apie tą patį praneša ir kitos žiniasklaidos priemonės.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, ar antraštė nesiekia sukelti labai stiprios emocinės reakcijos, ir paklausti savęs: „Ar aš tuo tikiu todėl, kad tai tiesa, ar todėl, kad man norisi tuo tikėti?“

Įdomu tai, kad jų atliktame tyrime atsiskleidžia tai, jog būtent sensacingos antraštės skatino didesnį norą tikrinti faktus ir mažino melagingų naujienų patikimumą. Tai rodo, kad žmonės ne visada pasiduoda manipuliacijoms. Kartais akivaizdus emocinis spaudimas kaip tik pažadina kritiškumą, o didesnė rizika gali slypėti neutraliai ir ramiai pateiktoje melagingoje informacijoje, nes ji atrodo patikimesnė ir nesukelia įtarimo.

M. Anilionytė ir V. Mikuličiūtė atkreipė dėmesį į tyrimo ribas: didžioji tyrimo dalis buvo studentai. Paprastai universitetas ugdo gebėjimą kritiškai vertinti informaciją. Šis kritiškumas gali itin sustiprėti tuomet, kai žinoma, jog dalyvaujama eksperimente. Realiame gyvenime viskas gali būti ne taip paprasta.

„Svarbiausia ugdyti ne gebėjimą atpažinti tik „akivaizdžias“ melagienas, bet įprotį kritiškai vertinti bet kokią informaciją, net jei ji atrodo labai objektyvi ir patikima“, – apibendrino M. Anilionytė ir dr. V. Mikuličiūtė.

Karolina BALČIŪNAITĖ