Artėja Joninės, arba Rasos – populiariausia ir didžiausia Lietuvoje vasaros saulėgrįžos šventė. Ir dabar stengiamasi laikytis iš pagonybės laikų atėjusių Rasų, virtusių Joninėmis, tradicijų, kurios ypač gajos Žemaitijoje, nes manoma, kad daug jų atėjo iš daug gilesnes tradicijas turinčios Latvijos.
Joninių tradicijos keičiasi
Joninės švenčiamos tada, kai vasarą būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Anksčiau jos vadinosi Rasomis, kadangi susijusios su vandens kultu, su rasa, kuri tą naktį būna pati skaidriausia ir turi gydomųjų galių.
Su Jonų vardu ši vasaros šventė sutapatinta į Lietuvą atėjus krikščionybei. Muziejininkė Raimonda Ramanauskienė pastebėjo, kad į Latviją atėjęs liuteronų tikėjimas buvo tolerantiška religija, tad priėmė beveik viską, kas buvo iš praeities, o krikščionybė į Lietuvą atėjo daug vėliau ir jos nuostatos buvo gana griežtos, tad pagonybės palikimą priėmė labai atsargiai. Dėl to ir Rasos susietos su Jono Krikštytojo vardu.
Prieš vienuolika metų Joninės Lietuvoje paskelbtos nedarbo diena. Šį laikotarpį apima labai daug tradicijų ir papročių, kurie laikui bėgant supanašėja, susiniveliuoja ir įgauna bendrus požymius.
Mūsų rajone didesnes Joninių šventes šiemet organizuoja Mažeikių, Sedos ir Viekšnių kultūros centrai – visi bent kiek stengsis atkurti Joninių dvasią, prisiminti vienus ar kitus tos šventės tradicijų momentus, bet dėl turimų sąlygų kai ką reikės keisti. Viena didžiausių Joninių švenčių Žemaitijoje net dvi dienas šurmuliuos Plateliuose.
Laužas kuo didesnis
Pagrindiniai Joninių šventės akcentai – ugnis, vanduo ir augalija, – visa tai susiję su gyvybe. Joninės neįsivaizduojamos be laužų kūrenimo ir įvairių su ugnimi susijusių apeigų. Senieji žemaičiai Joninių naktį kuo aukštesnėje vietoje kūrendavo didžiulius laužus – buvo manoma, jog kuo toliau jis apšvies laukus, tuo didesnis rudenį bus derlius, tad laužo pašvaistės matydavosi ir tolimose apylinkėse. Jei laužas nedidelis, ant didelės karties užkeldavo ratą, prikimštą šiaudų ir deguto, jį, kaip ir laužą, stengdavosi uždegti įskeldami titnagą ir iškelti kuo aukščiau. Titnago įskelta ugnis apvalo nuo ligų ir nelaimių.
Jaunimas Joninių naktį šokinėdavo per laužą, nes jei mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis, jie tais metais susituoks.
Viekšnių kultūros centro direktorė Birutė Švažienė sakė, kad viekšniškių patogumui Jonines jie šiemet iš pušyno perkelia prie miestelyje esančios vasaros estrados, tad tikro laužo užkurti negalės – bus tik jo imitacija.
Pindavo vainikus
Su ugnimi susijęs ir saulės garbinimas: buvo laukiama jos patekėjimo, dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti, o jei per Jonines saulei tekant miegosi – pramiegosi savo laimę.
Vandens kultas daugiausiai susijęs su rasa. Surinkus rasą, jos reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti rasos į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje. Prieš patekant saulei reikėjo nusimaudyti, esą tada sugrįš jaunystė ir sveikata, o jei išsivoliosi Joninių rasoje – būsi lyg iš pieno plaukęs, atsikratysi visų ligų.
Joninių metu vienas svarbiausių akcentų – žoliavimas arba kupoliavimas. Šventės išvakarėse moterys rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas, o vėliau iš jų spėdavo ateitį.
Dovanos vantas
Netekėjusios merginos iš žolių ir gėlių nupintus vainikus paleisdavo į upę ar ežerą. Jei paleidus du vainikus jie išsiskirs – mergina išsiskirs su savo mylimuoju, jei susiglaus – ištekės už jo. Buvo leidžiama ir po vieną vainikėlį su žvakute. Manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro.
Kupoliavimas, būrimas su kupolėmis, vainikų pynimas numatytas ir Plateliuose. Urvikiškiai šiemet bandys iš surinktų žolynų nupinti kuo ilgesnį vainiką.
Iš ąžuolų lapų nupintais ir gėlėmis dabintais vainikais papuošiami Janinos ir Jonai. Mažeikių kultūros centro renginių vedėja Karolina Riaukaitė sakė, kad šventės Mažeikiuose metu merginos žolių vainikus mes ant kuolo: jeigu pataikys – ištekės, jei ne – teks dar palaukti.
„Siekdami kuo mažiau žalos gamtai, šiemet vietoj ąžuolo vainikų dovanosime beržines vantas: Jonai ir Janinos, jei norės, galės išsimaudyti čia pat veiksiančioje pirtyje – Joninių naktį reikia būti švariems“, – juokėsi Karolina.
Joninių naktį įvyksta dar vienas stebuklas – pražysta paparčio žiedas. Jeigu jį surasi vidurnaktį, tapsi aiškiaregiu – galėsi girdėti kitų žmonių mintis, sužinosi jų paslaptis, suprasi paukščių kalbą, o tokie gebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę.
Du vardadieniai
Daug Joninių švenčių tradicijų pas mus atėjo iš kaimyninės Latvijos: čia itin didelė reikšmė skiriama vasaros saulėgrįžai ir tuo metu švenčiamos Joninės (Jāņi) arba Lyguo (Līgo). Lygų vardadienis yra viena diena anksčiau nei Jono, bet švenčiami abu kartu.
Nors Latvijoje išsaugota daug Joninių tradicijų, bet ir čia jos nyksta, keičiasi, šiuolaikiškėja.
Šios šventės tradicijos siekia žilą pagonišką senovę – jau tais laikais trumpiausią metų naktį būdavo išskirtinai pagerbiamas latvių pagonių vaisingumo ir saulės dievas Janis, tad neatsitiktinai čia nemaža vietos užima moters ir vyro santykiai: per laužo ugnį poromis šokinėjama todėl, kad ugnis ir šviesa užtikrintų šeimų vaisingumą.
Latviai taip pat tiki paparčio žiedo stebuklais, tik jo ieškoti visada eina poromis: ne atsitiktinai juokaujama, kad Latvijoje kovo mėnesį padidėja gimstamumas.
Skina žalumynus
Šalia Saldaus miesto esančios Druvos kultūros namų direktorė Liuba Kapteinė pasakojo, kad ši šventė jų šalyje yra svarbiausia liaudiška šventė. Latvijoje yra keturi etnokultūriniai regionai: Kurzemė, Vidžemė, Žiemgala ir Sėla arba Aukšžemė, bet visur Joninės švenčiamos taip pat – skiriasi tik jų tautinių drabužių detalės, o jie per Jonines – labai svarbus atributas.
„Jau dabar esame laukuose priskynę daug gėlių bei žolių, ąžuolo šakelių su lapais ir iš jų pinsime vainikus. Ąžuolų vainikais Joninių dieną papuošime visus Janius ir Janinas, dar prieš tai ąžuolų, beržų ar paparčių šakelėmis, gėlėmis žmonės puošia savo namus“, – pasakojo L. Kapteinė.
Gėlininkė Irena Eglitė teigė, kad stengiamasi rinkti puokštes iš devynių augalų – tai suteikia sveikatos ir stiprybės, gyvenimas bus geras. Puokštėje būtinai turi būti baltųjų ir raudonųjų dobilų, kad metai būtų skalsūs ir turtingi.
Aukoja vandenį ir duoną
Latvijos kaimuose žmonės laukia sugrįžtančių savo artimųjų, spaudžia varškės sūrius su kmynais, kepa duoną ir pyragus su mėsa, jeigu yra galimybė, raugia alų.
Per Jonines taip pat kuriami laužai, ant karčių tvirtinamos stebulės ar iš medžio sukaltos figūros ir uždegtos keliamos kuo aukščiau.
Apie degantį laužą šokami ritualiniai šokiai, į laužą pilamas vanduo ir metami duonos gabaliukai, dainuojamos dainos: tokiomis apeigomis prašoma, kad nepritrūktų vandens, maisto, sveikatos ir būtų geras derlius.
„Šiaip tų dainų ar šokių nelabai kas bemoka, tad į didesnes šventes vedėjauti kviečiame etnografinius ansamblius“, – „Santarvei“ sakė L. Kapteinė.
Druvos miestelyje per Joninių šventę rengiami konkursai: varžomasi, kas per kelias minutes išgers daugiau alaus, nupins kuo gražesnį vainiką ir padainuos daugiau liaudies dainų.
Ruošdavosi iš anksto
Saldaus 1-osios vidurinės mokyklos mokytoja Anita Icrike pasakojo, kad kaime prieš Jonines močiutė parnešdavo iš tvenkinio ar upės ajerų, juos supjaustydavo ir barstydavo troboje – tai suteikdavo patalpoms labai gaivų aromatą. Namus puošdavo beržų šakomis, stengdavosi, kad ateitų gamtos dvasia.
Jau per Lygas žmonės stengdavosi pasipuošti naujais paprastais drabužiais, mergaites aprengdavo kartūninėmis suknelėmis.
Prieš pindami naujus vainikus, žmonės senuosius sudegina, kad su jais sudegtų visos senosios blogybės, negandos. Merginoms pinami dailūs gėlių vainikai – kuo gražesnis vainikas, tuo jis labiau vilioja vaikinus. Pinami vainikai ir vyrams, tik jie iš šiek tiek šiurkštesnių, aštresnių gėlių, nes tai simbolizuoja vyrišką pradą.
A. Icrikės močiutė raugdavo ir alų.
„Labai svarbu būdavo grūdų kokybė – prisimenu, kaip juos močiutė džiovindavo namo palėpėje – kvepėdavo visas namas. Dabar jau alus nebėra toks gardus“, – kalbėjo pašnekovė.
