Metų riba – savotiškas balansas. Prisimename praeitį, galvojame apie ateities planus. Dažniausiai – apie savo ir savo artimųjų.
Mūsų rajone nemažai žmonių, kurių darbai ir planai paliečia ne tik juos, bet ir daugelį mažeikiškių. Tad baigiantis 2004-iesiems keturių vyrų: rajono Savivaldybės mero Vilhelmo DŽIUGELIO, Savivaldybės administracijos direktoriaus Broniaus KRYŽIAUS, rajono Tarybos ekonomikos, finansų ir vietinio ūkio komiteto pirmininko Gintauto ŠMAIŽIO ir Švietimo skyriaus vedėjo Apolinaro STONKAUS – paprašėme atsakyti į keletą klausimų. 2005-ųjų išvakarėse savo pašnekovams pateikėme šiuos klausimus:
1. Kas nuveikta dėl miesto ateities?
2. Kokių Mažeikiams reikia investicijų, kokių jų laukiama?
3. Kokius įsivaizduojate Mažeikius po penkerių metų?
4. Nuo ko, Jūsų nuomone, priklauso miesto, rajono, šalies ateitis?
SVARBIAUSIA – KOMANDA
Vilhelmas Džiugelis,
Mažeikių rajono meras:
– Manau, kad, kalbant tiesiogine ir perkeltine prasme, miestas pasidarė šviesesnis. Pailginome gatvių apšvietimo laiką, be to, prieš Kalėdas miestas pasipuošė šventinėmis šviesomis. Džiaugiuosi, kad Mažeikiai įgyja savo veidą.
Šiemet sujudėjo Žemaitijos gatvės tvarkymo darbai. Kitąmet bus tęsiami pradėti darbai, nes dabar, važiuodamas nuo prekybos centro „IKI“, patenki kaip į maišą, kyla daug eismo problemų.
Iš „mirties taško“ pajudėjo naujosios bažnyčios statyba. Nugriautos ją supusios tvoros, sutvarkyta aplinka. Pavasarį, kai aplinkui sužaliuos žolė, ąžuoliukai, bažnyčios aplinka visai kitaip atrodys. Jau sudėti langai, išbetonuotos grindys. Žinoma, tai – didžiulis dekano Zenono Degučio nuopelnas.
Sutvarkyta Naftininkų gatvės atkarpa, pradėta tvarkyti Pavenčių gatvė prie mažeikiškių pamėgtų kalniukų. Suremontuotas Savivaldybės pastatas.
Vakar pasirašytas Naftininkų kultūros rūmų perdavimo-priėmimo aktas. Nuo šiol rūmai – Savivaldybės nuosavybė. Tai labai svarbu, nes šis pastatas galėjo pavirsti eiline parduotuve.
Didelis dalykas, kad bankui perpardavėme Savivaldybės skolas įmonėms, kurios galėjo lengviau atsikvėpti, atsirado apyvartinių lėšų, laiku išmokami atlyginimai, galimos investicijos. „Mažeikių vandenys“ ir „Šilumos tinklai“ galėjo keisti požemines komunikacijas, Autobusų parkas įsigijo naujų autobusų. To nebūtų buvę galima padaryti, jeigu nebūtų grąžintos skolos.
Atsirado naujų tradicijų: Verslo forumas, Mero padėkos vakaras. Po praėjusių metų ir šiųmetinio Verslo forumo apie mus žino ne tik apskrityje, Vilniuje, bet išėjome ir į tarptautinę areną. Žino, kad mes turime sveikų ambicijų, o tai duoda vaisių. Pernai Mero padėkos vakaras susilaukė daug kritikos. Šiemet jos buvo mažiau. Gal todėl, kad galėjome pakviesti daugiau žmonių? Žmonėms būtina dėkoti, jie turi būti pastebėti.
Prieš šventes atidarytos naujos, šiuolaikiškos operacinės. Per atidarymą sakiau, kad materialine prasme Mažeikių ligoninė pradeda atitikti vakarietiškus standartus, todėl dabar reikėtų, kad įvyktų didysis persilaužimas medikų sąmonėje. Materialiniai dalykai reikalingi, tačiau šilti, žmogiški santykiai yra neįkainojama vertybė.
„Registrų centras“ ruošiasi statyti naują pastatą. Gavome informacijos, kad ketinama investuoti apie tris milijonus litų. Dabar ieškome vietos šiam pastatui, norime, kad ir gyventojams būtų ir patogu, ir mūsų miestas pagražėtų.
Apskritai, turėdami tokį biudžetą, mes kol kas išsiverčiame gana neblogai. Žinoma, norėtųsi, kad miestas dar labiau gražėtų. Džiaugiamės, kad tomis neteisybės sąlygomis mes dar išgyvename.
O neteisybė mūsų šalyje iš tikrųjų labai didelė. Mažeikių rajonas, mokantis tokius didelius pinigus šalies biudžetui, yra paverstas dotuojamu rajonu. Taip neturėtų būti. Mes rašome į visas instancijas, tačiau sulaukiame vis to paties atsakymo – reikia keisti biudžeto formavimo metodiką.
Paskutiniajame rajono Tarybos posėdyje ir Jonas Jurkus pripažino, kad biudžeto paskirstymas yra neteisingas. Tačiau būdamas Seimo narys jis su manimi ginčydavosi. Teikia vilčių tai, kad Seimo vicepirmininku išrinktas buvęs Kėdainių meras Viktoras Muntianas, kuris visą laiką kėlė šią problemą. Dabar kreipsimės į jį.
Laukia daug ateities darbų, tačiau dabar negaliu griežtai pasakyti: bus vienaip ar kitaip. Norint, kad pajudėtų miesto problemų sprendimas, reikalingi nestandartiniai ėjimai. Pavyzdžiui, skolų perpardavimas buvo iš tikrųjų nestandartinis sprendimas. Ateinančiais metais daugelį klausimų ruošiamės spręsti griežčiau. Planuojame, kad tiems, kurie netvarko savo pastatų, aplinkos, taikysime gana griežtas sankcijas – pagraudenimų laikas baigėsi. Patirtis sako, kad geriausia bausti „per kišenę“.
Griežtiname konkursų sąlygas. Labai papiktino paskutiniai įvykiai, kai antrąją Kalėdų dieną niekas nebarstė apledėjusių šaligatvių. Įmonė, kuri turėjo tą darbą atlikti, pasižiūrėjo pro pirštus, nes baigiasi sutarties terminas. Manome, kad ligoninė jai gali pateikti sąskaitas už tądien susižalojusių pacientų gydymą. Esame Europos Sąjungos nariai, todėl kiekvienas privalome atsakyti už savo darbą.
Sparčiai pajudėjo gamtinių dujų atvedimo į Mažeikius klausimas. Tiksliai numatyta, kad mūsų miestą jos pasieks kitų metų ketvirtąjį ketvirtį. Iš to išplaukia mąstymas apie ateitį – rajonas taps gerokai patrauklesnis investuotojams.
Įsivaizduoju, kad ateityje Mažeikiai bus jaunas, veržlus miestas, kuriame gyvens besišypsantys žmonės. Esame Europos Sąjungoje, ateis pinigai iš struktūrinių fondų. Be abejo, reikės ir patiems padirbėti, „sukratyti“ žmones. Nuo Naujųjų metų esu pasiruošęs tai daryti. Per šiuos metus valdančioji koalicija išlaikė daug išbandymų. Buvo net trys mero vertimai, ir juos atlaikėme. Vadinasi, mūsų koalicija tvirta, todėl dabar aš jaučiuosi pakankamai tvirtai.
Apskritai viskas priklauso ne nuo mero, o nuo šalia esančios komandos, pačių mažeikiškių. Kas geriau: ar mes riesimės ir vienas kitą kaltinsime, ar pateiksime konstruktyvius pasiūlymus? Manau, šį šventinį laikotarpį visiems būtina pamąstyti, savo žodžius sujungti su mylinčia širdimi.
TARYBA – NE TEISĖJAI
Gintautas Šmaižys,
Tarybos Ekonomikos, finansų
ir vietinio ūkio komiteto
pirmininkas:
– Didelė dalis pasikeitimų priklauso nuo šalies ir rajono valdžios. Pavyzdžiui, kad ir mokinio krepšelio įvedimas. Seniai turėjo atsirasti kontroliniai skaičiai. Šiandien jau yra daug mokyklų, darželių, panorusių atsijungti nuo Švietimo skyriaus ir tapti ūkiskaitinėmis organizacijomis. Žmonės pajuto, kad patys gali būti valdžia. Tai skatina žiūrėti ūkiškiau į patį valdymą.
Tačiau, gavus tą krepšelį, reikėtų jo ir laikytis, o rajono valdžiai nereikėtų prie jo kišti nagų. Dar nuo senų laikų esame įpratę kažkokią dalį atimti, nes norime valdyti. Niekaip negalime to noro atsikratyti. Šiemet nebuvo nė vieno Tarybos posėdžio, kuriame nebūtume perskirstę biudžeto: dėliojame iš vienos lentynos į kitą. Tai – biurokratizmas, kuris vis labiau auga.
Pasižiūrėkime į mūsų mediciną – skolų skolos. Ne pirmą kartą kalbame, kur pas jus, ponai, komercija? Jos nėra, tačiau niekas nepasako, kodėl. Tačiau juk neoficialiai ta komercija egzistuoja. Kodėl negalima užsidirbti pinigų, kai yra apsirūpinę tokia aparatūra, kurios gali pavydėti ir didmiesčiai? Kodėl gydytojai neskatinami to daryti? Matyt, kitais metais Tarybai reikės rimčiau tuos dalykus pagvildenti.
Taip pat nematau ir didelių rajono valdžios darbų. Ne kartą prašėme, kad būtų parengtas planas objektų, žemių, į kurias galėtų pretenduoti investuotojai. Šiandien to nėra.
Beje, buvo išleisti didžiuliai pinigai rajono strateginio plano rengimui. Nė viename Tarybos sprendime nėra pažymėta, kad tai susiję su strateginio plano vykdymu. Kodėl mes tą planą pagaminome ir padėjome į lentyną? Juk jis turėtų būti kaip Šventasis raštas, pagal kurį turėtume eiti į priekį.
Žinoma, jį reikia koreguoti, tačiau to nėra daroma. Juk toks planas ne tik Savivaldybei, bet ir verslininkams gali būti naudingas. Juo remdamiesi, verslininkai gali eiti į bet kokius struktūrinius fondus. Tačiau šiandien tokia galimybe jie negali pasinaudoti. Savivaldybėje yra visas padalinys, kuruojantis strateginius klausimus, tačiau jo darbo nematyti. Savivaldybės administracija turėtų dirbti sutelkčiau, koncentruočiau. Meras tam ir išrinktas, kad žmones išjudintų. Juk jis ir yra ta lazda, kuri turi ne prisitaikyti, o juos judinti.
Be to, kiek daug šiais metais buvo keičiamų sprendimų. Kad ir paskutinis žemės skyrimo bažnyčiai klausimas. Vietoje dvidešimties arų atsirado trys hektarai. Kodėl neperkamas biokuro katilas, jeigu buvo priimtas toks sprendimas? Taip pat buvo priimtas sprendimas netrukdyti dirbti verslininkams, tačiau „Plinkšių Vilistros“ klausimo svarstymas parodė, kad šitas sprendimas visiškai nevykdomas. Kodėl tylima apie teismo nutartį? Kalti turi būti nubausti.
Tarybos nariai nėra teisėjai. Jeigu specialistai įrodinėja, kad turi būti būtent taip, mes jais ir patikime. Tačiau, praėjus keliems mėnesiams, pasirodo, kad turėjo būti kitaip. Ar bent vienas kaltininkas yra nubaustas? Nėra.
Investicijos į rajoną ateina dviem keliais. Vienos per privačias struktūras, kitos – per ES fondus. Tačiau kur mūsų infrastruktūra, valymo tinklai? Čia kažkoks „bordakas“. Mažeikiuose po žeme yra daugybė kilometrų vamzdynų, kurių nuosavybė neaiški. Jų niekas nesistengia įsiforminti. Tačiau tie vamzdynai yra mūsų visų turtas, privalantis būti kažkieno apskaitoje. Į kokius fondus gali kreiptis, jeigu nesi įforminęs savo nuosavybės? Mes tik mokame verkti, skųstis, kad neturime pinigų, o patys sėdime nieko neveikdami.
Manau, kad per daug pasinėrėme į politiką. Mažeikiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, kiekviename kampelyje dvelkia politika. Dabar svarbiausia – bet kokia kaina patekti į valdžią, o ar mokės valdyti – visai nesvarbu. Kol mes to neišmesime iš galvos, tol Lietuvoje nieko gero nebus. Blogai, kai susijungia didelė koalicija, kurioje kiekvienas turi savų interesų. Tada išeina kaip toje pasakėčioje – visi traukia, o vežimas stovi vietoje.
PADARYTI STRATEGINIAI
DARBAI
Bronius Kryžius, Savivaldybės
administracijos direktorius:
– Šiemet padaryti konkretūs strateginiai darbai, kurių kol kas galbūt ir nematyti. Pats pagrindinis – Savivaldybė atsiskaitė su įmonėmis. Juk Savivaldybė gali būti skolinga bankui, Finansų ministerijai, tačiau jokiu būdu ne ūkio subjektams. Kai skola įmonėms siekia aštuonis milijonus, paralyžiuotas jų darbas.
Kitas darbas – pasikeitė miesto veidas. Atlikta daug miesto tvarkymo darbų. Tikėtasi, kad jų bus daugiau, tačiau padarėme tiek, kiek galėjome. Vakar Sodų skverelyje pradėti montuoti nauji šviestuvai. Daug kas sako, kad juos daužys. Tačiau dėl to, kad kažkas daužys, negalima nieko nedaryti. Naftininkų gatvėje pasodinome medelių. Kitąmet juos apjuosime gražiomis metalinėmis tvorelėmis.
Dažnai pamirštame kaimą, o juk mūsų rajono kaimiškoji teritorija yra labai didelė. Dabar mūsų tolesni žingsniai turi būti susieti su kaimu, seniūnijų veikla. Jau visos seniūnijos gavo finansinį savarankiškumą, jų biudžetai skaičiuojami atskirai. Dabar siekiame sutvarkyti jų turto klausimus. Taip pat seniūnijoms pridėtas vienas etatas tam, kad koordinuotų darbą su išmokomis, pieno kvotomis ir kita.
Šiemet atlikti oro taršos tyrimai. Paaiškėjo, kad lyginant su paskutiniais tyrimų rezultatais, kurie buvo atlikti 1994 metais, oro tarša yra sumažėjusi. Žinoma, tai nėra Savivaldybės nuopelnas, tačiau džiugu, kad rajono žmonės kvėpuoja švaresniu oru.
Kitąmet planuojame įgyvendinti seną svajonę, tai yra uždaryti Laisvės gatvę. Žinoma, bus nelengva prie to priprasti, tačiau reikia tai daryti. Būtina baigti tvarkyti pėsčiųjų takus, Žemaitijos gatvę, prie kalnelių pradėtą kurti parką.
Gavome investicijų Daubiškių pagrindinės ir Viekšnių vidurinės mokyklų remontui, Kultūros rūmams pirkti bei tolesnei ligoninės renovacijai.
Manau, kad ateityje stipriai turėtų pajudėti privatus kapitalas. Tam impulsą duos gamtinių dujų atvedimas. Šiandien miesto be gamtinių dujų plėtra yra sunkiai įsivaizduojama, todėl džiugu, kad šios problemos sprendimas pajudėjo.
Tikiu, kad miestas gražės. Turėtų būti remontuojami arba griaunami apleisti pastatai, kurie miesto tikrai nepuošia. Tarybai ruošiame siūlymus, kad artimiausiu metu kai kurie „šašai“ būtų nugriauti. Pavyzdžiui, dviejų aukštų sargo būdelė prie „Senukų“ parduotuvės, kuri niekam nereikalinga.
Nuo ko priklauso mūsų ateitis? Ne viskas priklauso nuo pinigų. Labiau nuo vizijos matymo, žinojimo, ko tu nori ir sieki. Reikia nebijoti kurti tokių planų, kurie gali pasirodyti nerealūs, eiti į priekį ir nesižvalgyti į šonus.
PERMAINŲ BUS
Apolinaras Stonkus,
Švietimo skyriaus vedėjas:
– Šiemet pradėjau eiti šias pareigas. Palikau normaliai sutvarkytą Tirkšlių vidurinę mokyklą, darbštų kolektyvą. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad iš tos mokyklos išėjau ne su skaudančia širdimi. Vis dėlto ten dirbau šešerius metus. Dabar kuruoju be galo didelę sritį.
Daugybė žmonių, su kuriais reikia rasti bendrą kalbą. Kol kas didžiausias darbas ir buvo tos kalbos ieškojimas.
Viską, kas įmanoma, norime nuspręsti prie apskritojo stalo. Problemų, pasikeitimų be galo daug, todėl ir kitais metais to sėdėjimo bus labai daug. Be to, stengiamės mokytis išgirsti kito nuomonę ir ramiai ją apsvarstyti.
Švietimo srityje labai sunku vykdyti reformas, nes mokytojai – labai konservatyvūs žmonės. Bet koks pajudinimas sukelia jų priešiškumą. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, ir jeigu mes nejudėsime, labai atsiliksime nuo kitų rajonų, kur judėjimas prasidėjo daug anksčiau.
Šiemet Taryba patvirtino Mokyklų tinklo pertvarkymo programą. Tai – dvejų metų milžiniško darbo rezultatas. Pagal Vyriausybės nutarimą visi rajonai turės pasitvirtinti tokias programas, o mes jau turime. Mūsų specialistai skaito paskaitas, veda konsultacijas kituose rajonuose.
Pradėjome mokyklų atskyrimą nuo Švietimo skyriaus. Joms suteikiamos asignavimų valdytojų teisės. Švietimo skyrius turi koordinuoti ugdymo procesą, o ne užsiimti ūkiniais dalykais. Ir Švietimo skyriuje įvyko pasikeitimų. Dabar turime visą komandą. Pasiskirstėme darbais ir nuo Naujųjų metų į juos kibsime.
Laukia Mokyklų tinklo pertvarkymo programos įgyvendinimas. Tai reikia padaryti per penkerius metus. Po Naujųjų metų dar kartą peržiūrėsime visas mokyklas, paskaičiuosime, kokia jų perspektyva. Negalima slėpti, kad vyksta baisus vaikų skaičiaus mažėjimas. Rajone ne tik sumažėjo gimstamumas, tačiau daug vaikų išvažiuoja į užsienį. Kol kas negalime pasakyti tikslaus skaičiaus, kiek tų vaikų išvažiavo.
Šiemet kils daug šurmulio, nes gryninsis gimnazijos. Jau dabar turiu kokią dešimtį paklausimų dėl tolesnio gimnazijų komplektavimo. Yra gimnazijos koncepcija, Vyriausybės nutarimai, Tarybos sprendimas, o mes esame vykdytojai. Jeigu tie sprendimai nebus keičiami, mes vykdysime įstatymus. Gal naujasis ministras sugalvos ką nors naujo, tačiau kol kas yra taip, kaip yra, tai yra nuo rugsėjo pirmos dienos gimnazijose nebebus penktų klasių.
Tikėkimės, kad ES fondų pinigai neaplenks ir mūsų mokyklų. Dabar Taryba priėmė sprendimą, kad Savivaldybė pridės dalį pinigų kai kurioms mokykloms, jeigu jos gaus lėšų iš struktūrinių fondų. Savivaldybė turi suskaičiuoti ir pasverti, kiek ji gali prisidėti. Juk mes negalime užsibrėžti tikslo dalyvauti šimtuose projektų. Tragedija, kai projektas laimimas, tačiau neturima savos dalies. Šiuo klausimu reikia tvirtai apsispręsti.
Pačios mokyklos labai stengiasi, dalyvauja įvairiuose projektuose, visokiais būdais stengiasi pritraukti pinigų. Pavyzdžiui, „Ventos“ vidurinės mokyklos direktorė Ramunė Badaukienė pati dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose ir paskui save traukia visą kolektyvą. Tokiais dalykais reikia tik džiaugtis.
Kokius Mažeikius aš įsivaizduoju po penkerių metų? Būkime optimistai, kažkas turėtų pagerėti. Pavyzdžiui, vakar Savivaldybė perėmė Kultūros rūmus, vadinasi, turėsime didelį kultūros židinį. Jaučiu, kad kultūros srityje turėtų būti šuolis, nes rūmai įpareigos pasitempti kultūros darbuotojus. Per penkerius metus turėtume sutvarkyti mokyklų tinklą, tikimės, kad tėvai mus supras ir tą pertvarką normaliai priims. Turėtų atsigauti vietinis verslas, nes pastaruoju metu verslininkai juda į priekį. Be to, įsivaizduoju, kad tada mūsų miestas bus senstelėjęs. Jeigu tokiais tempais jaunimas važiuos į užsienį, tai po penkerių metų gatvėje daug rečiau sutiksime jaunesnį žmogų. Tapsime pagyvenusių žmonių rimtu miestu.
Lietuvos, rajono ateitis priklauso nuo aukščiausios valdžios. Mano nuomone, negali atsitiktinis žmogus valdyti šalies ar miesto. Tai turi daryti profesionalai ir savo krašto mylėtojai. Aš nekalbu apie tuos patriotus, kurie tik per šventes deklaruoja savo idėjas, kalbu apie tuos savo krašto mylėtojus, kurie kasdien dirba juodą darbą ir rūpinasi krašto gerove. Va, tada gal mes ir pakilsime.
Jono STRAZDAUSKO nuotraukos
