Vilnius, 1917 m. rugsėjo 25 d. Aleksandros JURAŠAITYTĖS nuotr. iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo
Įsimintinos datos, laikui bėgant tapusios šventėmis, užgožia buvusius darbus, problemas, išmėginimus. Prieš 105 metus dvidešimties iškilių vyrų pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas buvo didelių ir, atrodytų, nenuveikiamų darbų pradžia. Atkurti valstybingumą ir sukurti naują Lietuvą – tokį tikslą pasirinko Lietuvos Taryba ir visi, prisidėjusieji prie jos suformavimo.
Šiandien „Piliečių klube“ istorikai ir praeities faktus analizuojantys žmonės atsako į „Santarvės“ klausimą: kas jiems labiausiai imponuoja nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo procesuose, kokie pokyčiai, faktai, veiklos sritys ar žmonės atrodo ypač reikšmingi?
„Dabartiniai įvykiai rodo, kad praeitis – ne balastas“
Povilas ŠVEREBAS,
istorikas, Lietuvos dailės akademijos lektorius:
– 1918 m. pasaulį nustebino iš niekur atsiradusi Lietuvos valstybė. Nieko stebėtino, nes Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, būdama bendroje valstybėje su Lenkijos karalyste, nefigūravo tarptautinėje plotmėje. 1795 m. po Trečiojo Abiejų Tautų respublikos padalijimo visa etnografinė Lietuva atiteko carinei Rusijai, kuri vėliau net uždraudė ir užgrobtų žemių pavadinimą, įvardydama jas Šiaurės vakarų kraštu.
Pirmasis pasaulinis karas, kaizerinės Vokietijos okupacija visiškai išsekino kraštą. Tokiomis sąlygomis buvo paskelbta nepriklausomybė, kuri atrodė utopija.
Neįtikėtina, kad dvidešimties vyrų iškelta idėja tapo kūnu. Laisvė ne tik buvo apginta ginklu, bet ir diplomatiniuose frontuose. Po dvejų metų kovų ir praradimų (Vilniaus krašto netektis) buvo galima pradėti normaliai puoselėti valstybės kūrimą. Dar pridėjus penkerius metus užsitęsusią pasaulinę krizę, lieka tik 15 metų normalaus darbo.
Pažvelgus į tarpukario Lietuvos pasiekimus, galima kalbėti apie antrą stebuklą. Greitai buvo sukurta švietimo sistema, apimanti platų pradinių mokyklų tinklą ir užsibaigianti universitetu. Mūsų nacionalinė kultūra sėkmingai buvo įlieta į pasaulinį kontekstą. Vietinės pramonės produkcija įsitvirtino kitų šalių rinkose. Dar 1861 m. buvęs baudžiavinis žemės ūkis (išskyrus Suvalkiją, kur baudžiavą panaikino dar Napoleonas) modernėjo ir vijosi priekyje žengiančiuosius.
Teiginiams pagrįsti pateiksiu porą faktų. Pasaulinėse parodose įvairiose srityse buvo gauti aukščiausi apdovanojimai, o Lietuva tuo metu jau buvo aviacijos šalis, kūrusi ir gaminusi lėktuvus.
Iš kitos pusės kyla klausimas. Kur yra mūsų atskaitos taškas ir nejaugi prieš tai nieko nebuvo?
Žvilgsnis atsiremia į istoriką Simoną Daukantą, kuris 1833 m. išleido „Darbai lietuvių ir žemaičių“. Jis per garbingą praeitį pradėjo gaivinti kraštiečių atmintį ir siūlė susivokti savyje. Reikėjo ir laiko, ir pasišventėlių, kol jo mintys pasiekė žmonių galvas.
Matome ir kitą iškilų žemaitį – Motiejų Kazimierą Valančių. Jo planas buvo genialus. Pirmiausia reikėjo žmones išblaivinti. Po to galima jau ir mokyti (parapijinių mokyklų steigimas). Skaitančiajam jau galima pasiūlyti ir knygų, kurios spausdinamos Prūsijoje ir slapta gabenamos į Lietuvą (knygnešių tinklo organizavimas). Nemažai jų siūlė naujus ūkininkavimo būdus, taip buvo keliama ekonomika, gerėjo pragyvenimo lygis. Jis kaip vyskupas suprato, kad visko pagrindas yra tautos dorovė.
Suprantama, kad prie idėjos realizuotojų reikia išskirti ir du suvalkiečius – Joną Basanavičių ir Vincą Kudirką. Į 1918 m. buvo žengta per 1905 m. Didįjį Vilniaus Seimą.
Į praeitį dažnai žvelgiama kaip į nereikalingą balastą, bet dabartiniai įvykiai rodo, kad taip nėra.
Ukrainą geriausiai supranta lenkai ir lietuviai. Ar tai nėra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos pasekmės? Vengrija ir Austrija nusprendė neteikti Ukrainai ginklų. Ar tai ne Austrijos-Vengrijos imperijos aidas? Turkija tampa vis aktyvesnė ne tik plačiame regione, bet ir pasaulyje. Gal tai atsigręžimas į Osmanų imperiją? O Rusijos veiksmai? Ar tai nėra dar vienos imperijos šauksmas?
Niekas neatsiranda iš nieko.
„Istorinių procesų maišalynėje kuriasi nauja VALSTYBĖ“
Jonas GLODENIS,
verslininkas, pagal profesiją – istorikas:
– Reikia prisiminti, kad tai buvo nelengvi pokyčiai. 1918–1919 m. visoje Rytų Europoje vyko sudėtingi procesai – griuvo imperijos, nacionaliniu pagrindu formavosi naujos valstybės. Lietuva buvo panaši į XVII–XVIII a. Žečpospolitą, įvairios kariuomenės ja žygiavo skersai ir išilgai. Įsivaizduokit, Joniškėlis pasiskelbia Respublika, o šalia, Šiauliuose, įsikuria vokiečiai… Rytuose bolševikinė Rusija jau žygiuoja per Lietuvą ir Lenkiją, o netrukus ir lenkų kariuomenė žygiuos per pietų bei rytų Lietuvą, norėdama įgyvendinti lenkų karo vado Pilsudskio svajonę, – atkurti Žečpospolitą nuo jūros iki jūros…
Ir štai tokioj istorinių procesų maišalynėje kuriasi nauja VALSTYBĖ. Lietuvos Respublika.
Suprantama, norint išgyvent, reikia apsiginti, reikia kurti ūkį, tad renkami savanoriai, vykdoma žemės reforma, ja atsilyginama už tarnystę Lietuvos kariuomenėje. Vyksta švietimo reforma ir ji gana efektyvi. Galima palyginti – 1922 m. Lietuvoje nebuvo nė trečdalio raštingų žmonių, o 1940 m. – jau net 92 proc. Dabar mes daug kalbame, kad tik išsilavinę piliečiai gali sukurti laisvą ir nepriklausomą valstybę, bet kalbame turėdami didžiulių išteklių. O tuomet lietuvišką mokyklą, švietimą reikėjo pradėti kurti beveik nuo nieko – nutautintoje visuomenėje, kuri tiek metų net savo kalbos nežinojo…
Lietuva – žemės ūkio kraštas. Ir buvo tikslas padaryti jį perspektyvų. Vyko jaunųjų ūkininkų mokymas, gana greitai mūsų žemės ūkio produkcija pradėta vertinti užsienyje… Ką reiškia vien tai, kad mūsų šalyje pagamintas sviestas ir kiti produktai buvo vertinami labiau už danišką produkciją!
Negaliu nepaminėti ir sporto. Galvoju, kad būtent tuomet prasidėjo krepšinio tradicijos, meilė krepšiniui. 1937 m. lietuviai laimėjo Europos krepšinio čempionatą Rygoje ir namo grįžo specialiu traukiniu. Juos kiekvienoje stotelėje, pradedant Joniškiu, baigiant Kaunu, sveikino minios žmonių. Po to mažiau nei per metus buvo pastatyta Kauno sporto halė, kurioje antrą kartą laimėtas Europos čempionatas!
Ir vis tik Lietuva, deja, nebuvo pasakų šalis. Buvo ir valstybės perversmas, atvedęs į valdžią „aksominį“ diktatorių Antaną Smetoną. Buvome atsilikę nuo latvių ir estų kultūros, švietimo srityse. Bet tame galima įžvelgti ir objektyvių priežasčių.
Buvo Lietuvoje ir smarkiai prasigyvenusių, buvo ir smarkai nusigyvenusių žmonių. Buvo laimingų ir sėkmingų piliečių, tikinčių nepriklausomos šalies ateitimi ir dirbančių dėl jos, buvo ir Stalino saulės laukiančiųjų… Ko ieškosi, tą ir rasi, bet jeigu vertintume iš šių dienų pozicijos, Lietuva pati tvarkėsi savo valstybėje, žmonės patys savo gyvenimą planavo ir kūrė. Manau, didžioji dalis piliečių, gyvenusių tais tarpukario laikais, daug dirbo, mylėjo savo šalį, gerbė jos įstatymus ir buvo laimingi.
„Sukrutimas jautėsi visuose švietimo baruose“
Algirdas VILKAS,
kraštotyrininkas, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokytojas:
– Tą įsimintiną Vasario 16-ąją prasidėjo naujas istorijos etapas. Man, kaip švietimo darbuotojui, aktualu tai, kad vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo atstatymo sąlygų buvo sukurti valstybinę švietimo sistemą.
O sąlygos švietimo raidai tuo metu buvo itin nepalankios. Dar tebevyko kovos su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, daugelis mokyklų Pirmojo pasaulinio karo metu buvo nuniokotos, mokytojai išblaškyti, stigo lėšų. Tačiau, nepaisant visų sunkumų, darbas švietimo baruose vyko nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės gyvavimo dienų. Tuo rūpinosi Švietimo ministerija, kuri buvo įsteigta kartu su pirmąja Lietuvos vyriausybe.
Jau tais pačiais 1918 metais mūsų rajone buvo įsteigtos pirmosios pradinės mokyklos Krakiuose ir Ruzguose. Jose imta mokyti lietuviškai.
Kaip gražiai anuometinė spauda – „Lietuvos aidas“ – nušvietė mokyklos atidarymą Ruzguose: „1918 m. spalio 13 d. vienas Ruzgų dvaro trobesys buvo pasipuošęs dviem tautinėm lietuvių vėliavom ir ąžuolo lapų vainiku. Tai nauja „Lietuvių pradinė mokykla“. Vidus taip pat buvo išpuoštas, o pačiame gale tarp keturių tautinių vėliavų žaliavo iš rūtų nupintos mokyklos steigėjo raidės. Klebonas P. Morkys paskelbęs prakalbą, mokyklą pašventino ir padalijo vaikučiams tikybos vadovėlių. Dvaro savininkas išreiškė pageidavimą, kad ta mokykla duotų kraštui džiaugsmo ir naudos ir kvietė žmones, kad padėtų ją tvarkyti ir palaikyti.“
Prasidėjo švietimo reforma. Tuomet imta ruošti Švietimo įstatymų projektus, kuriuos turėjo priimti sušauktas Steigiamasis Seimas. Rengiant projektus buvo atsižvelgta į kitų valstybių patirtį – Suomijos, Šveicarijos ir kitų Europos šalių. 1919 m. buvo priimti pradžios mokyklų ir aukštesniųjų bendrojo lavinimo mokyklų laikinieji įstatai. Vėliau Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 1922 m. spalio 6 d., o 1925 m. vasario 27 d. priimtas ir Vidurinių mokyklų įstatymas.
Vėliau abu įstatymai buvo ne kartą papildyti arba keičiami. Ypač reikšmingi pakeitimai buvo įgyvendinti 1936 m. vykdant švietimo reformą. Tai rodo, jog valstybinė švietimo sistema buvo kuriama keliais etapais.
Nuo pat valstybės atkūrimo pradžios sukrutimas jautėsi visuose švietimo baruose. Buvo pradėti leisti nauji vadovėliai, sudaromos mokymo programos, mokytojams organizuojami vasaros kursai, įsteigtos švietimo seminarijos ir t. t.
Mūsų miesto švietimo reforma taip pat neaplenkė. Buvo kuriama aukštesnio tipo vidurinioji mokykla – dabartinės gimnazijos pirmtakė, steigiamos pradinės mokyklos tautinėms mažumoms, pradėta rūpintis lietuviškos pradinės mokyklos naujo pastato statyba.
Galime džiaugtis ir didžiuotis, kad išlikome tvirti ir vieningi, įtvirtinę tautiškumo pagrindus, puoselėdami ir perduodami ateities kartoms prigimtinę teisę savo kalbai ir tradicijoms. Gražios ir prasmingos Vasario 16-osios, gerbiamieji!
„Svarbiausia buvo pilietinės visuomenės atsiradimas“
Vytautas RAMANAUSKAS,
Mažeikių muziejaus vyr. muziejininkas:
– Dažnai reikšmingos istorinės datos vyksmo metu nebūna išskirtinės. Ne visada jas esamu laiku įvertina ir patys „kaltininkai“. Vasario 16-osios Akto signatarai, susirinkę Štralio namo Pilies gatvėje kambaryje, šį savo spendimą ir pasirašyto akto reikšmę, ko gero, suvokė, bet būta daug nežinomųjų. Vykstantis karas, Lietuva okupuota vokiečių, greta – neprognozuojama (kaip visada) Rusija. Siekiai gražūs, bet ar pavyks juos įgyvendinti, ar svajonė taps realybe?
Manau, tuo nebuvo tikri net patys didžiausi optimistai signatarai. Vilniuje, o ir visoje Lietuvoje tai buvo tik eilinis, šaltas vasario šeštadienis, karo ir vokiečių okupacijos išvargintiems žmonėms nepranašavęs nieko šviesesnio.
Kas 1918 m. vasario 16 d. buvo Mažeikiai – Murawjovo? Mažas miestelis Akmenės kreiso (krašto) sudėtyje. Nors gyventojų buvo apie 3 tūkstančius, savivaldos lyg ir nebūta, su tautine tapatybe irgi buvo sudėtinga. Iškabos buvo vokiškos, latviškos, dar užsilikusios rusiškos… Visas miestelio elitas buvo kitataučiai.
Gerai, kad 1905 m. atsirado katalikų bažnyčia, į Mažeikius atvažiavo klebonas, vargonininkas, prie bažnyčios įkūrus Saulės pradžios mokyklą, atsirado ir mokytojų, dar fotografas, laikrodininkas. Taip pradėjo formuotis lietuviškas branduolys. Bet karo metu ne iki tautinio visuomeninio gyvenimo būta, reikėjo išgyventi, iškęsti visus nepriteklius. O čia dar visokio plauko kariuomenės. Miestą sudeginę caro kazokai, po to – vokiečiai, bolševikai, bermontininkai, o dar visokių ginkluotų plėšikėlių gaujos, ir visiems duok. Neduodi – pasiima patys.
1920 m. sausio 1 d. nuo Tirkšlių pusės įžengęs Lietuvos antro pulko trečias batalionas buvo nustebintas šalto mažeikiškių sutikimo. O ko čia džiaugtis, mąstė tūlas miestelėnas, kariuomenė tam ir yra, kad plėšikautų. Buvo didelis nustebimas, kad ši kariuomenė elgėsi kitaip, o dar, kai sausio 6 d. iš Šiaulių buvo iškviestas pulko orkestras ir surengtas vakaras su „trūbais“, Lietuvos kariuomenė buvo priimta kaip sava, susimąstyta apie kažkur toli, Kaune, kuriamą Lietuvą.
Taigi, turėjo praeiti dveji metai be vieno mėnesio po Vasario 16-osios Akto paskelbimo, kada Mažeikiai pajuto šio istorinio dokumento reikšmę. Nors Mažeikiai, Lietuvos vyriausybės sprendimu, jau anksčiau buvo paskelbti apskrities centru, tik kariuomenei užtikrinus saugumą, iš Sedos perkeliamos valdžios įstaigos, įkuriama Mažeikių savivalda.
Iš buvusios Viekšnių valsčiaus gyvenvietės Mažeikiai tampa miestu. Na, tai kas, kad nieko nebuvo, kad reikėjo iš namų neštis baldus tam, kad turėtum, kur dirbti, bet tikėta savo valstybe ir tas tikėjimas – ne be pagrindo.
Ypač palanki buvo pradžia, Klaipėdos uostas neveikė, visi prekių srautai keliavo pro Mažeikius – pasienio miestą su didele muitine. Per dieną pravažiuodavo po 24 ešalonus, veikė apie 20 įvairių tarpininkavimo įstaigų, buvo atidaromos vis naujos krautuvės…
1925 m. sutvarkomas Klaipėdos uostas, netrukus nutiesiamas ir naujas geležinkelis, aplenkęs Mažeikius. Didmeninės prekybos plėtra užsivėrė, bet atsivėrė pramonės galimybės. Mažeikiai tampa linų perdirbimo centru, veikė trys linininkystės įmonės, vietoje uždaryto degtukų fabriko atsidaro didžiausia Mažeikių įmonė Brolių Šadauskių alaus bravoras.
Miestas augo, iki nepriklausomybės buvo 7 gatvės, kurių bendras ilgis – 8 km. 4 deš. pabaigoje Mažeikiuose jau buvo 72 gatvės, 35 km. Iš medinio, vienaukščio centro formavosi dviaukštis, vis daugiau kilo ir mūrinių pastatų. 4 dešimtmetį iškilo ir visuomeninių statinių: pradžios mokykla (dabar Vytauto Klovos muzikos mokykla), ligoninė, bažnyčia, savivaldybė, bankas… Eilėje buvo ir nauja gimnazija, tunelis per geležinkelį, deja, atėjo 1940-ieji ir 20 metų trukusi miesto plėtra ilgam nutrūko.
Tačiau svarbiausias to laisvės dvidešimtmečio pasiekimas, ko gero, – ne pastatai ir naujos gatvės. Svarbiausia, manyčiau, buvo pilietinės visuomenės atsiradimas. Žmonės masiškai rinkosi į šventes, net ir kaimeliuose kūrėsi įvairiausios visuomeninės organizacijos, atsirado kritinė masė žmonių, tapatinančių save su Lietuva.
Iš valdžios nebuvo laukiama malonių, visi žinojo, kad ji turi rūpintis švietimu, sveikatos apsauga, krašto gynyba, na, dar suvargusiais artimųjų neturinčiais seneliais – ubagais, dar našlaičiais, o sveikas žmogus valstybės pilietis savimi turi pasirūpinti pats.
Visko būta ir tuomet: ir korupcijos, ir valdininkų savivalės, ir neteisybės, bet tos piktžaizdės buvo siejamos ne su valstybe, o su atskirais asmenimis. Smetoninė Lietuva – patikimumas, kokybė, pasakei „smetoninis“ – ir viskas aišku.
Šiandien sunku suvokti, kaip tuomet vaikui, baigusiam pradžios mokyklą, buvo įdiegtos tokios pilietiškumo vertybės, kurių neįveikė nei tolesni mokslai sovietinėse mokyklose ir universitetuose. Atėjus laikui, tie „smetoniniai“ pradinukai ir sudarė didelę dalį Kovo 11-osios signatarų.
Nuotr. iš redakcijos ir asmeninių archyvų
