Rugpjūčio 28 dieną Vilniuje, Valdovų rūmų salėje, įvyko dokumentinio filmo „1944-ieji metai. Generolo misija“ premjera. Joje dalyvavo ir Generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo fondo atstovai.
Genoveita GRICIENĖ, Generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo fondo vadovė:
– Gavome kvietimą dalyvauti ir, žinoma, nuvykome. Ne visi fondo valdybos nariai, bet kiek telpa į vieną mašiną.
Susirinko pilnutėlė salė žmonių, netilpę salėje įsikūrė balkone. Pirmoje eilėje garbingoje vietoje buvo pasodintas Vytautas Landsbergis. Renginį vedė Gaudentas Aukštikalnis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) muziejininkas.
Filmo trukmė – viena valanda, bet turinys taip prikaustė, kad ji pasirodė labai trumpa.
Negali pasakyti, kad filmas apie generolą. Filmas – apie Vietinę rinktinę, kuri neatsiejama nuo Plechavičiaus. Visi tie 20 tūkstančių jaunų kareivėlių, kurie suėjo generolo pakviesti, buvo vadinami plechavičiukais. Iš V.Landsbergio kalbos Valdovų rūmuose įsiminė pasakymas: „Kiek tautoje buvo įdėta meilės į žodį „plechavičiukas“.
Ir generolas, ir plechavičiukų tėvai buvo dalyvavę kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1919 metais.
Jie žinojo ir suprato, kokią didelę riziką prisiima siųsdami į kuriamą kariuomenę jaunus Lietuvos vyrus. Pasitikėti vokiečių okupantais buvo pavojinga, bet dar didesnį pavojų lietuviai jautė dėl grįžtančių rusų okupantų.
Matydami, kad pralaimi karą, vokiečiai vis vien nedavė galimybės lietuviams kovoti su sovietais po Lietuvos vėliava. Tik tris mėnesius Lietuva degė viltimi, bet vokiečių išduota, išblaškyta, sušaudyta Vietinė rinktinė nustojo veikti. Generolas Povilas Plechavičius buvo uždarytas į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Grįžęs iš ten jis jau nebesutiko vadovauti bandomai atkurti Lietuvos kariuomenei, tik dabar pavadintai Tėvynės apsaugos rinktine.
Jeigu likę gyvi Plechavičiai nebūtų pasitraukę į vakarus, juos tikrai būtų ištikęs brolių Aleksandro ir Kazimiero likimas – mirtis Sibiro lageriuose ar kalėjimuo-
se.
Po filmo svarstau: kodėl mūsų teatro, kino režisieriai, vis statę rusų autorių kūrinius, dabar kuria lengvo žanro turinį arba gilinasi į užsienio autorių veikalus, užsienio istorines asmenybes? Juk turime puikių, įdomių, tautos atminimo nusipelniusių asmenybių, bet jos… nedomina.
Esame maža tauta ir maža valstybė šalia didelių, dažnai ir agresyvių kaimynų, tad nebijokim, nevenkim didžiuotis savo tautos didžiavyriais.
Aldona JAKAVONIENĖ, LGGRTC vyresnioji patarėja:
– Dar praėjusių metų gruodžio mėnesį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius, istorikas dr. Arūnas Bubnys prasitarė, kad prieš 15 metų bandė su visuomenininku Žilvinu Stravinsku sukurti dokumentinį filmą generolo Povilo Plechavičiaus atminimui. Bet tuo metu nepavyko gauti finansavimo.
Šią mintį užfiksavau savo galvoje ir žinojau, kad 2024-aisiais sukanka 80 metų, kai buvo įkurta Vietinė rinktinė. LGGRTC vadovas dr. A. Bubnys pritarė mano idėjai, kad reikia parengti dokumentinį filmą. Iki to buvau skaičiusi ne vieną dr. A. Bubnio straipsnį apie generolą Povilą Plechavičių ir Vietinės rinktinės veiklą.
Ieškojau žurnalisto, nes ne kiekvienas žurnalistas ar režisierius yra pajėgus imtis šios temos. Faktai ir nuojauta sakė, kad tai galėtų padaryti žurnalistė Rūta Sinkevičienė, tad su tokiu pasiūlymu kreipiausi į ją.
Rūta SINKEVIČIENĖ, LRT žurnalistė, filmo autorė ir režisierė:
– 1944-tų metų įvykiai Lietuvoje iki šiol yra vertinami prieštaringai, tačiau dėl vieno nesiginčijama. Lietuviams gresianti antroji sovietų okupacija su bolševikinio teroro banga buvo daug baisesnė nei nacistinės Vokietijos okupacija. Noras atkurti nepriklausomą Lietuvą vertė rinktis mažesnę blogybę ir tam reikėjo suburti savą Lietuvos kariuomenę.
Manau, kad ne tik Povilo Plechavičiaus kandidatūra buvo svarstoma lietuviams ryžtantis atkurti savo kariuomenę vokiečių okupacijos sąlygomis. Bet didelis generolo autoritetas ir organizaciniai gebėjimai nusvėrė į jo pusę.
Nustebino žmonių visiškas istorijos nežinojimas. Supratau, kad reikia paprasto, aiškaus, bet teisingo pasakojimo apie Plechavičiaus sukurtą Vietinę rinktinę.
Gyvybė pralaimėjo mirčiai. Bet atmintis laimėjo kovą su nebūtimi.
Jūratė MEDEIKYTĖ
