Mažeikiškė Rasa Nabažaitė po dvejus metus trukusių mokslų iš Italijos, Bolonijos, grįžo įgijusi medaus juslinės analizės eksperto kategoriją. Paprasčiau tariant, ji išlaikė egzaminą, kurio metu tikrinama, kaip kandidatai į eksperto vardą sugeba atpažinti medaus botaninę kilmę pagal juslines savybes – skonį ir kvapą. Medaus juslinės analizės ekspertas, kaip specialistas, teisėjauja medaus konkursuose, dalyvauja moksliniame tiriamajame darbe klasifikuojant naujas medaus rūšis bei konsultuoja bitininkus medaus kokybės klausimais.
„Santarvės“ pašnekovė savo pasiekimu džiaugėsi, tačiau ekspertės statuso nesureikšmino. Jai priimtinesnis terminas medaus someljė, kuris dėmesį skiria darbui su visuomene rengdamas degustacijas, edukuodamas vartotojus ir siūlydamas medaus ir maisto deri-
nius.
Pokalbis – medaus namelyje
Pirmąkart su R. Nabažaite susitikome 2022-ųjų vasarai baigiantis. Biomedicinos bakalauro ir gastronomijos magistro laipsnius Škotijoje įgijusi, gyventi į Mažeikius sugrįžusi pašnekovė tąkart papasakojo apie savo dalyvavimą programoje, kuri skatina moterų lyderystę žemės ūkio ir maisto sektoriuose, pristatė drauge su tėčiu Alvydu puoselėjamą bityną „Užpelkių medus“, kalbėjo apie savo sugalvotus ir gaminamus indelius iš vaško, dalijosi ateities planais.
O dabar, gilią žiemą, savaitei prasidėjus, susitikome pasikalbėti apie naują Rasos pasiekimą – įgytą medaus juslinės analizės eksperto vardą. Beje, mažeikiškė yra ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse pirmoji baigusi tokius kursus ir įtraukta į italų kuruojamą ekspertų registrą.
Pašnekovė pakvietė į savo tėvų namo kieme Sedos gatvėje įsikūrusią kalėdinių dovanų krautuvėlę. Antrus metus gyvuojantis pasakų namelis, kupinas medaus kvapų ir formų, duris atveria prieš didžiąsias metų šventes.
Kalbantis, gurkšnojant arbatą, uostant bei ragaujant įvairių rūšių medų, nejučia praskriejo kelios valandos. O ir kaip nepraskries, kai tame pažinimo kelyje lydi ir įdomiausius dalykus pasakoja tai išmanantis žmogus. Kuo pokalbis ilgiau tęsėsi, tuo daugiau klausimų kilo.
Siekė sužinoti atsakymus į rūpimus klausimus
Rasa pastebėjo: jos gyvenime dažnai taip nutinka, kad veikti, judėti pirmyn, tyrinėti, gilintis į įvairius dalykus paskatina smalsumas. Panašiai nutiko ir su italų organizuotais kursais.
Prieš porą metų jai iškilo klausimas: ar apie medų galima kalbėti kaip apie teruarų išraišką arba kitaip – kaip apie vietovės, gamybos procesų, dirvožemio ir klimato sąlygų visumą, kurią galima aptikti skonyje ir aromate?
Išvertus iš prancūzų kalbos, žodis „terroir“ reiškia vietovę, žemę. Kaip sąvoka šis žodis dažniausia naudojamas kalbant apie vyną. Kai specialistai ragauja vyną, iš skonio geba pasakyti ne tik vynuogių rūšį, iš kurios vynas pagamintas, bet ir vietovę. Dirvožemis, mikroklimatas, vyndarystės praktikos – tai ir dar daugiau nulemia, koks bus šis gėrimas.
„O juk medus išgaunamas tiesiogiai iš augalų. Jo skonis ir kvapas, kitos savybės turėtų priklausyti nuo to, kiek augalai gavo kritulių ir kokiame dirvožemyje augo, kokia buvo oro temperatūra, kokie vėjai vyravo. Visi šie dalykai nėra stabilūs ir visur kasmet vienodi, tad galiausiai jie turėtų atsispindėti medaus šaukštelyje… Žodžiu, buvo įdomu sužinoti atsakymus. Ėmiau ieškoti mokslinių straipsnių. Paskui radau kursus Bolonijoje“, – pasakojo R. Nabažaitė.
Ir nors iš pradžių nežinojo, ką su kursuose įgytomis žiniomis veiks, nutarė mokytis.
Nuo smalsumo iki azarto
Mokslai Italijoje vyko pakopomis. Į šią šalį Rasa išvykdavo maždaug savaitei. Įveikę kiekvieną pakopą, dalyviai gavo sertifikatus, patvirtinančius jų įgytas žinias.
Pirmosiose pakopose tarp Rasos kurso draugų buvo bitininkų, medaus supirkėjų, virtuvės šefų, laboratorijų darbuotojų, darančių meduje esančių žiedadulkių analizę. Žodžiu, žmonių, kurie vienaip ar kitaip savo kasdieninėje veikloje susiduria su medumi.
Kiekviena pakopa kursų dalyviams pasiūlydavo vis naujų temų.
Jie galėjo patys rinktis, nuspręsti, kaip ir ką daryti: tiesiog dalyvauti, mokytis pažinti medų, įgyti sertifikatą – ir tiek. Arba pasirinkti sunkesnį, bet neprivalomą kelią – po trečiosios pakopos išlaikyti baigiamąjį egzaminą ir prašytis į Nacionalinį medaus juslinės analizės ekspertų registrą.
„Po pirmosios pakopos galvojau, kad baigiamojo egzamino neišlaikyčiau. Dalyvaudama antrojoje pradėjau galvoti, kad pasimokiusi gal ir išlaikyčiau. Na, o trečioji pakopa jau buvo pats egzaminas.
Šių metų kovo mėnesį kursų organizatoriai paskelbė, kad pirmą kartą jie organizuos egzaminą anglų kalba – iki tol jie vykdavo tik itališkai. Apėmė azartas, pradėjau galvoti: kodėl nuėjus tokį kelią ir nepabandžius?“ – šypsojosi mažeikiškė.
Rasa pridūrė: ji galvojo ir apie tai, kad įgytas ekspertės vardas palengvins jos misiją keisti žmonių požiūrį į medų.
Mažeikiškė jau ir anksčiau tvirtino: medus – ne tik į arbatą. Ji tikisi, kad įgytos žinios ir didžiulė medaus skonių ir kvapų įvairovė taps vertingais įrankiais norint visuomenę iš naujo supažindinti su medumi kaip su aukštos gastronominės vertės produktu.
ŠIEK TIEK – APIE EGZAMINĄ
Skaičiuojama, kad pasaulyje yra daugiau nei 300 medaus rūšių. Europoje vien tik vienažiedžio – apie 112, tačiau visos šios rūšys oficialiai nėra suklasifikuotos, neturi vadinamųjų medaus kortų – aprašymų, kuriuose detaliai nusakytas kvapas, apibūdintos skonio savybės, būdinga spalvų gama, kristalizacijos ypatumai.
Nors medaus juslinės analizės pradininkas buvo prancūzas M. Gonnet, būtent italai ėmėsi užduoties klasifikuoti rūšinį (monoflorinį) medų. Užtruko 40 metų, kol buvo nuodugniai ištirtos, suklasifikuotos 22 medaus rūšys, kol buvo sudarytos tų rūšių kortos. Lietuvoje neužsiimama tokiais tyrimais ir nėra jokios oficialios medaus klasifikacijos.
Kursų, kuriuose dalyvavo mažeikiškė Rasa, dalyviai, norėdami išsilaikyti trečiosios pakopos egzaminą, privalėjo labai gerai išmanyti 18 medaus rūšių.
„Tai tas mokymasis toks – uostai ir ragauji. Gal kai kam tai ir visai nieko, nedaug. Bet iš tiesų yra sunkiau, nei atrodo. Kiekviena medaus rūšis turi savo medaus kortą, kurioje aprašyta, kaip tas medus atrodo vizualiai, kokie jam būdingi kristalai, kokia jo spalvų gama. Tačiau svarbiausia – mokaisi atpažinti būdingą aromatą ir skonį“, – pasakojo pašnekovė.
Laikyti baigiamąjį trečios pakopos egzaminą galėjo 12 kandidatų. Pusė jo neišlaikė. Egzamine buvo tikrinamos monoflorinio medaus rūšių žinios, gebėjimas uosle ir skoniu ne tik tas rūšis atpažinti, kokybiškai įvertinti, bet ir nurodyti net menkiausius skirtumus. Pavyzdžiui, atpažinti tos pačios rūšies medaus skirtingas partijas. Tikrintos ir teorinės žinios bei gebėjimas apibūdinti medų naudojant specifinį žodyną.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
