Esu studentė iš Kauno ir profesinė praktika Mažeikių rajono laikraštyje man tapo proga pažinti Mažeikius ir kaimyninius rajonus.
Ieškodama įdomių asmenybių, kaimyninėje Akmenėje atradau kūrėją, kuriam menas nėra prekė. Antanas Adomaitis tapo, kuria iš medžio, bet didžiausia jo aistra – tašyti akmenį. Kūrėjas su savo darbais neatsisveikina – juose lieka po kruopelytę menininko gyvenimo.
Pokalbyje menininkas atskleidė savo požiūrį į kūrybos procesą, savamokslius, jaunų žmonių talentus ir ryšį su tėviške.
– Kas jums svarbiau – padaryti gražų darbą ar tokį, kuris žmogui neduotų ramybės?
– Jei tu kūrinį darai tik gražų, na tai čia jau pigokas variantas. Gali saulelę su spinduliais nupiešti – gražu, ramu, bet tik tiek.
Turi būti didesnė įkrova, kad žmogus pamatęs sustotų, pamąstytų. Ta įkrova turi būti intelektuali, turi būti žinių pagrindo, jausmo nemažai įdėta. Kuo kūrėjo jausmų skalė didesnė, tuo ir kūrinys tampa įtakingesnis.
– Kaip suprantate, kad darbas jau baigtas? Ar būna momentas, kai kūrinyje nebėra ką taisyti?
– Kiekvieną darbą galima įvairiai interpretuoti, variacijų yra labai daug. Sunkiausia nuspręsti, kuris variantas yra tinkamiausias. Visada viską norisi daryti tobuliau. Bet yra akimirkų, kai apima pojūtis, kad jau viskas, ir, jei toliau darysiu, sugadinsiu. Būna, kad autoriai kūrinius kaip ir vaikus, gražina, gražina, o tada arba paveikslą sugadina, arba vaiką išpaikina. Yra jausenos riba, kai turi sustoti.
– Kaip sekasi atsisveikinti su savo meno kūriniu?
– Su savo menu aš neatsisveikinu. Nenoriu nei parduoti, nei perleisti. Na, jei kūriniais nebūtų perduodamos mano emocijos, gal ir būtų lengviau. Į kiekvieną įdedu bent kruopelytę savo gyvenimo, tai sunku tą gyvenimą perleisti. Kartais, kai labai norisi, padovanoju, bet retai. Dėl to ir gyvenu tarp daugybės savo kūrinių.
– Kaip pasielgtumėte, jeigu šiandien kas nors pasiūlytų labai didelius pinigus už darbą, kurio Jūs visiškai nenorite parduoti?
– Jei jaučiu, kad negaliu nuo tam tikro darbo atsirišti, tai jo ir negaliu parduoti. Aš visus kūrinius laikau, nes man patinka juos eksponuoti, apie juos papasakoti. O jei vieną labai gerą kūrinį atiduodi, tai gali susilpninti visą bendrą ekspoziciją. Manau, kad paroda, visuma žmogui daro daug didesnį poveikį nei pavieniai darbai.
– Panašu, kad Akmenė yra Jūsų vieta, Jūsų tikri tiek kūno, tiek sielos namai. Ar buvo kada gyvenimo etapų, kai jautėtės labai ne savo vietoje?
– Visur, kur buvau, jaučiau, kad namai stipriai traukia atgal. Bet įdomu, kad kai keliavau, tam tikrose vietose jaučiau, lyg esu čia buvęs. Žiūriu, pavyzdžiui, į tuos kanjonus Amerikoje, jie labai gražūs, bet atrodo, lyg šitie takai jau yra mano išvaikščioti, miškai pažįstami. Manau, būtent likimas lėmė, kad kartais aplankydavo tokia jausena, jog tai vietos, kuriose savo praeituose gyvenimuose buvau, gal net gyvenau. Nebūtinai šiame pasaulyje. Tikiu reinkarnacija, vadinasi, tikiu, kad mes tik kūnus kaitaliojame, siela lieka, o per sapnus mes gauname daug informacijos, į kurią, manau, reikia atkreipti daugiau dėmesio.
– Kada paskutinį kartą pats save nustebinote?
– Dabar, šiuo metu. Stebinu, kad turiu tiek daug apie ką pakalbėti su jaunu žmogumi, kad esu įdomus. Nedažnai būna, kad turiu kuo pasidalyti, ką patarti jaunam žmogui. Turiu vieną kitą mokinį, kurį pakonsultuoju. Man patinka stebėti žmogų, ar jis turi gebėjimų, gilesnių pojūčių. Jei turi, tada aš tam vaikui padedu, jei tik galiu. Neprisiimu misijos, kad čia dabar turiu kiekvieną ko nors išmokyti. Esu laisvesnės elgsenos žmogus, pedagoginis režimas, nuolatinis mokymasis man neįdomus. Nenoriu nieko įdiegti, kad būtent taip ir taip reikia daryti. Man nereikia išleisti kloniuko. Juk kiekvienas turi užslėptų gebėjimų, tik patys vaikai savęs taip neatveria, nežino, kokias vertybes nešiojasi. Skatinu išugdyti netikėtą braižą, savitą stilių. Va tada aš jaučiu malonumą.
– O Jūs pats esate savamokslis ar turėjote, kas Jums padėjo įžengti į meno pasaulį?
– Visi mes esam savamoksliai. Nesvarbu, kiek ir kokius mokslus baigsi, jei vis tiek nuolat ieškosi ko nors savito, tai jau ir būsi savamokslis. Tas mokslas nėra sėdėti klasėje ir trinti suolą. Nemanau, kad 12 metų mokykloje yra gerai. Aišku, ir to reikia, dokumento, patvirtinančio, kad kur nors gyvenime buvai. Deja, visuomenei aiškiaregystė neduota, neužtenka tik pamatyti žmogų ir iš keleto žodžių suprasti, ar jis vertas dėmesio, ar ne.
– Kokį komplimentą apie Jūsų kūrybą vadintumėte reikšmingu, o kurį – visai beverčiu?
– Nežinau, tie komplimentai dažnai tik iš mandagumo. Įdomiau sulaukti ne tik „oi, kaip gražu“. Nelabai aš mėgstu tų komplimentų, jie tokie kaip šiltnamyje pomidoras, greitai gali persirpti. Vengiu, nenoriu nuo komplimentų tapti sugedusiu pomidoru.
– Kada artimiausiu metu žmonės galės ateiti pažiūrėti Jūsų kūrinių?
– Spalio 6 dieną Mažeikių muziejuje. Labai mėgstu Žemaitiją ir šįkart pagrindinė parodos tema bus apie savo vietovės susvarbinimą.
