Prasidėjo metas, kai tamsa pamažu pasiglemžia didžiąją paros dalį. Prireiks šiek tiek laiko priprasti prie to keisto jausmo, apėmusio eilinį kartą persukus laikrodžių rodykles, kai vos pasibaigus darbo dienai – už lango jau tamsa.
Šiame tamsos ir šviesos ilgesio fone mūsuose greitai prigijo Helovino mada. Šiurpnakčiai, šiurpės, siaubo parkai, išskaptuoti moliūgai, kaukės ir oranžinėmis dekoracijomis nukrautos parduotuvių lentynos – visa tai apie tą patį importinį šurmulį.
Tačiau vos tik nurimsta šis karnavalas, ateina visai kitokios dienos – Visų šventųjų ir Vėlinės. Man asmeniškai ši tradicija sava ir artima. Galbūt todėl, kad baigiau lietuvių filologijos ir etnologijos studijas. O gal tokiai pasaulėjautai, kurioje importiniam triukšmui ne itin daug vietos, pamatus paklojo vaikystėje kaime pas senelius praleistas laikas: ilgi vakarai drauge dainuojant, sekant pasakas. Ir tas ryškus, atmintyje išlikęs vaizdas, kai Vėlinių pavakarę, nuvažiavusi ant kalnelio prie Čepų sodybos, žvelgdavau į tolumoje senosiose Viekšnių kapinėse spingsodavusias žvakučių liepsneles. Tame nebuvo nė lašo baimės – tik ramybė.
Dabar mintyse vis ataidi šviesaus atminimo religijotyrininko, rašytojo Gintaro Beresnevičiaus žodžiai apie Vėlines. Jis rašė, kad štai dviem dienoms visus judėjimus Lietuvoje „įcentrina“ kapinės – jos tampa tikrąja ašimi, ir būtent tomis dienomis mes gyvename ir judame teisinga linkme: pas savo mirusiuosius. Beresnevičius įvardijo esminį skirtumą: Helovino šėlsmas iš esmės tėra baimės šurmulys, bandymas pasislėpti nuo mirties, ją nubaidyti kaukėmis, o baltiškoji tradicija į mirties slėpinį nuo seno atsako rimtimi ir bendryste. Mes nebėgame nuo mirusiųjų. Priešingai – ateiname pas juos, uždegame ugnį, susitinkame. Lietuvių pasaulėjautoje mirtis – ne bedugnė, o tiltas tarp gyvųjų ir išėjusiųjų.
Ne veltui Etninės kultūros globos taryba kasmet prieš šias dienas primena: verta atsigręžti į savas tradicijas, o mokykloms ir kultūros centrams – atsakingiau vertinti šiurpių bei persirengėlių renginių turinį, ypač kai kalbama apie jautrią vaikų vaizduotę.
Ir iš tiesų: kol esi jaunas, o saviškiai dar gyvi, gal ir smagu žaisti mirtimi ir šaipytis iš baimių, pasitelkiant kaukes, moliūgus ir panašius atributus. Bet ateina laikas, kai netektis paliečia asmeniškai, kai pajunti, koks trapus šis buvimas. Tada pradedi kitaip, giliau suprasti senąjį antkapių įrašą: „Kuo tu esi – aš buvau, kuo aš esu – tu būsi.“ Ir visi karnavalai netenka prasmės.
Tiesa, mūsų santūrumą šiandien vis dažniau užgožia kitas kraštutinumas – keistas noras varžytis daiktais. Į kapines glėbiais tempiamos žvakės, dirbtinių gėlių puokštės, kiti atributai, kurie iš esmės yra vienkartiniai ir netrukus tampa šiukšlėmis. Kartais pagaunu save galvojančią: nejaugi meilę išėjusiems ėmėme matuoti ant kapo padėto plastiko kiekiu? Juk susitikimui užtenka vienos mažos liepsnelės.
Šiomis dienomis vėl visi leisimės į tą pačią kelionę – ten, kur ilsisi brangiausi mūsų turtai. Neverta piktai burnoti ant moliūgų ar jaunimo šėlsmo – kiekvienam savas laikas subręsti rimčiai.
Ir vis dėlto – kaip gera žinoti, kokia didžiulė ir rami vidinė jėga tvyro mūsų pačių tradicijoje, kai tiesiog uždegę žvakeles akimirkai stabtelime tiesiog pabūti – sukalbėti maldą, pamąstyti, prisiminti.
Neringa
Taip ramiai, kaip ir dera prieš Visus Šventuosius. O Vėlinės pas mus tiesiog tykesnė diena. Juk vakar lankėm mirusius…