Neseniai perklausiau Editos Mildažytės knygą „Pelynų medus“, įrašytą garso formatu ir įgarsintą pačios autorės.
„Jeigu gali padėti – padėk. Jeigu negali – nekenk. Jei išvis nieko negali, tai patylėk, nes tavo komentarai gali skaudinti“, – tokia yra viena iš žurnalistės ir šios knygos autorės užrašytų minčių. Būtent minčių, nes konkrečių gyvenimo taisyklių ji tikino neturinti.
Sakyčiau, mintis verta apmąstymo ir ilgesnio užsibuvimo mano ir kitų ją perskaitysiančių, išgirsiančių žmonių galvose.
Neseniai ta pati E. Mildažytė savo paskyroje feisbuke paskelbė įrašą apie prekybą žmonėmis, kuriame, be kita ko, buvo ir dalies atvykėlių į Lietuvą palyginimas su „invazinėmis rūšimis“. Netrukus viešojoje erdvėje išsiliejo reakcijų, komentarų, interpretacijų apie šį įrašą lavina. Garsiausiai nuskambėjo būtent ši viena frazė, nors pats tekstas apėmė daugiau. Na, bet kas čia dabar faktais ar gilesniu kontekstu gadins gardų informacinį kąsnelį, ką jau ten…
Šis epizodas aiškiai siejasi su tuo, kaip mes šiandien elgiamės vieni su kitais. Ta mintis iš knygos skamba paprastai, beveik banaliai ir „susišaukia“ su kita dažno nuo mažens girdėta tiesa: elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Pabandžius šias per amžius gludintas tiesas perleisti per šių dienų realybės filtrą – socialinių tinklų komentarų srautus – vaizdelis, deja, nekoks. Susidūrusi su pykčio, visažinystės ir tariamo teisingumo lavina, išmintis nustumiama į pavėsį.
Internetinė erdvė šiandien primena didžiulę statinę arba (atsiprašau lietuvių kalbos sergėtojų) bačką. Kone kiekvienas praeivis jaučiasi morališkai įpareigotas lipti ant tos bačkos ir išrėžti kalbą. Kitaip tariant, įsivaizduoja galįs pabūti pasaulio gelbėtojas, teisėjas ir ekspertas viename asmenyje.
Nutiko nelaimė, kas nors pasidalijo jautria asmenine istorija, gyvūnus globojančios organizacijos atstovai pakvietė visuomenę į talką, vietos valdžia paskelbė apie naują projektą, bendruomenė pranešė apie renginį?.. Akimirksniu komentaruose po įrašu atsiranda geriau žinančių net už tuos, kurie viename ar kitame įvykyje iš tiesų dalyvavo; randasi aiškinančių, kada, kaip ir ką verčiau daryti ir labiau išmanančių už toje konkrečioje srityje dirbančius. O kur dar gėdinantys, kaltinantys, smerkiantys. Ir, aišku, visada „išlenda“ tokių, kurie nežinojo, nematė, neskaitė, nes, matai, niekas jiems nepranešė, nepasakė, nutylėjo ar nuslėpė. „Juk nuolat žioplinėji socialiniuose tinkluose, nuolat komentuoji, kaip čia dabar taip nesužinojai? Tai gal žioplinėji ne ten ir ne apie tuos reikalus“ – neretai kirba mintis paklausti tokių „nuomonės visais klausimais turėtojų“. Bet tai tik įveltų į bereikšmes diskusijas.
Dalis komentatorių, teigiančių, kad „aš tik išsakau savo nuomonę“, „aš juos perspėju“, „atveriu akis“, matyt, nuoširdžiai įsivaizduoja darantys kilnų darbą. Gerai dar jei tuos komentarus sugebama užrašyti korektiškai, jei juose pateikiama argumentų. O jeigu ne? Ar tai ne tuščias klaviatūros tarškinimas?
Ir vėl grįžtu prie minties: „Jeigu gali padėti – padėk. Jeigu negali – nekenk. Jei išvis nieko negali, tai patylėk, nes tavo komentarai gali skaudinti.“ Ji primena ribą: jeigu tavo žodis neturi konstruktyvaus svorio, jei jis nepadeda, o tik drasko – gal verta tiesiog sustoti? Gal verta savo nuomonę apie kito, dažnai net nepažįstamo, žmogaus gyvenimą ir reikalus pasilikti sau? Ypač kai niekas neklausia.
Juk už kompiuterių ar išmaniųjų įrenginių ekranų – gyvi, jaučiantys, tam tikras ribas turintys (arba nelabai) žmonės. Ir komentarus rašantieji, ir juos skaitantieji. O žodžiai… Žodžiai – galingi. Tie, kurie parašomi per kelias sekundes ir paleidžiami gyvuoti bei plisti internete, realiame gyvenime žeidžia ir kartais palieka randų.
Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad visi staiga tapsime vieni kitiems jautresni. Kritika ir skirtingos nuomonės – natūrali visuomenės dalis. Tačiau yra didžiulis skirtumas tarp konstruktyvios diskusijos ir nevaldomo emocinio išsikrovimo, prisidengiant „saviraiškos laisve“.
Kitą kartą, kai pirštai panorės „pasiganyti“ po klaviatūrą, tegul juos numaldo smegenys, primindamos tuos kelis paprastus žodžius iš knygos. O jei komentaras gimsta tik iš noro pasidraskyti ar pasijusti pranašesniam, kartais didžiausia brandos išraiška – mintyse suskaičiuoti iki dešimties, paspausti raudoną kryželį ir savo tiesą pasilikti sau.
Neringa
