Telšiuose veikia labdaros ir paramos fondas „Telšiai su Ukraina“. Jam pastaruoju metu vadovauja Alfredas Vauras, pats nuolat renkantis ir net kelis kartus vežęs paramą tiesiogiai į Ukrainą.
A. Vauras dabartinę situaciją apibūdina kaip sudėtingą: telšiškiai yra kiek pavargę aukoti, tačiau yra ir geroji pusė – labdaros ir paramos fondas atlieka ir kitą, ne mažiau svarbią misiją – padeda čia gyvenantiems ukrainiečiams įsilieti į mūsų krašto gyvenimą. „Kol vyks karas, šis fondas bus reikalingas, jis – tarsi jungiamoji čia gyvenančių ukrainiečių grandis. Karas baigsis, dalis jų išvažiuos, dalis, manau, liks, nes jau bus įleidę šaknis. Miela klausytis, kaip ukrainiečių vaikai, čia lankantys mokyklą, gražiai kalba žemaitiškai“, – kalbėjo labdaros ir paramos fondo „Telšiai su Ukraina“ vadovas ir paragino pakviesti pokalbio fondo savanorę Oleną Shchedrovą. Moteris mielai sutiko pasidalyti tuo, kuo šiandien gyvena būdama toli nuo savo gimtinės.
Telšiai tapo namais
Į Telšius Olena su šeima – vyru ir dviem dukromis – atvyko 2018 metais, kai gavo darbo pasiūlymą. Per tuos metus miestas šeimai tapo labai artimas. Moteriai čia patinka žmonės, gamta, pati miesto atmosfera. Ji jaučiasi gerai ir sako, kad Telšiai jiems tapo namais.
Fondas „Telšiai su Ukraina“ įkurtas prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje. Tuo metu Olena su vyru jau gyveno Telšiuose, pažinojo miestą, žinojo, kur kreiptis ir kur galima gauti reikalingos informacijos. Kai čia pradėjo atvykti ukrainiečiai, priversti palikti savo namus, sutuoktiniams norėjosi jiems padėti.
Pasak Olenos, žmonės atvykdavo sutrikę, išsigandę, dažnai nežinodavo, nuo ko pradėti naujoje vietoje. Sutuoktiniai padėdavo susigaudyti mieste, suteikdavo informacijos, padėdavo spręsti kasdienius klausimus – kartais ir visai mažus, bet tuo metu labai svarbius. Taip viskas ir prasidėjo – nuo noro padėti žmonėms.
Buria ukrainiečių bendruomenę
Olena ir jos vyras Romanas Yemchukas yra fondo „Telšiai su Ukraina“ savanoriai. Daugiausia jie rūpinasi bendravimu su ukrainiečių bendruomene, informacijos perdavimu, padeda organizuoti įvairius renginius, vaikų vasaros stovyklas, šventes ir susitikimus. Stengiasi suburti žmones, kad šie bendrautų, palaikytų vieni kitus ir žinotų, kur kreiptis, jei kyla klausimų ar sunkumų.
Fonde yra ir kitų savanorių. Visi palaiko vieni kitus, o žmonės pagal savo galimybes prisideda prie įvairios veiklos. Olenai svarbu, kad Telšiuose gyvenantys ukrainiečiai žinotų, jog yra fondas, į kurį galima kreiptis informacijos, pagalbos ar tiesiog pasitarti, kur ieškoti atsakymų.
Vienas sunkiausių dalykų savanorei – kreiptis pagalbos žinant, kad žmonėms jos tikrai reikia, tačiau ne visada sulaukti teigiamo atsakymo: „ Tuomet būna nelengva, nes supranti, kad ne viską gali pakeisti ar išspręsti pati. Norisi padėti daugiau, nei kartais leidžia galimybės. Tačiau stengiamės nenuleisti rankų ir ieškoti kitų sprendimų, kitų žmonių ar organizacijų, kurie galėtų prisidėti. Juk net jeigu nepavyksta padaryti visko, vis tiek galime padaryti bent kažką.“
Keičiasi ir žmonių poreikiai
Per tuos metus Telšiuose gyvenančių ukrainiečių poreikiai pasikeitė. Kai 2022 metais prasidėjo fondo veikla, dauguma atvykusių ukrainiečių buvo ką tik palikę savo namus ir patekę į visiškai svetimą aplinką. Jiems reikėjo pačios paprasčiausios pagalbos – susitvarkyti kasdienį gyvenimą, gauti reikalingų daiktų, sužinoti, kur kreiptis ir kaip čia gyventi.
Dabar, praėjus daugiau nei ketveriems metams, daugelis jau įsikūrė, integravosi į visuomenę, dirba, susirado draugų. Todėl ir poreikiai pasikeitė – daugiau dėmesio reikia socialinei ir psichologinei gerovei, bendravimui, prasmingam laisvalaikiui, vaikų užimtumui ir integracijai.
Olena džiaugiasi, kad dalį šių poreikių pavyksta atliepti. Vyksta nemokami lietuvių kalbos kursai, teikiama psichologinė pagalba, organizuojamos vasaros stovyklos ukrainiečių vaikams ir kita bendruomeninė veikla. Nors poreikių visada yra daugiau, nei galima aprėpti, savanoriai stengiasi padaryti tai, ką gali.
Gerumas, kuris sujaudina
Oleną labiausiai sujaudina tai, kad žmonės padeda savo iniciatyva, niekieno neprašomi. Ji prisimena vyresnio amžiaus žmones, kurie, nors ir sunkiau mato, mezga kojines Ukrainos kariams. Viena moteris savo iniciatyva numezgė ir perdavė net apie 300 porų kojinių, kurias savanoriai galėjo išsiųsti į frontą.
„Man tai labai daug reiškia. Žmogus galėtų tiesiog gyventi savo kasdienį gyvenimą, bet jis skiria savo laiką, jėgas ir širdį tam, kad padėtų visiškai nepažįstamiems žmonėms. Tokie darbai primena, kad gerumui nereikia didelių žodžių. Kartais užtenka paprasto noro padaryti ką nors gero kitam“, – kalbėjo savanorė.
Per šiuos metus Olena išgirdo labai daug ukrainiečių istorijų. Kiekviena jų savita, o daugelis susijusios su tragedijomis, netektimis, išgyventu skausmu ir tuo, ką žmonėms teko palikti Ukrainoje. Todėl jai sunku išskirti vieną istoriją kaip svarbiausią ar labiausiai įstrigusią.
Taip pat yra daug šviesių istorijų apie palaikymą ir gerumą – apie lietuvius ir kitus žmones, kurie padėjo ukrainiečiams įsikurti, rasti būstą, suteikė reikalingą pagalbą ar tiesiog buvo šalia sunkiu metu. Tokių istorijų tiek daug, kad savanorė nenorėtų išskirti tik vienos. Jai svarbiausia visa ši žmonių patirtis ir parodytas žmogiškumas.
Svarbi ir nedidelė pagalba
Kalbėdama apie manančius, kad vieno žmogaus pagalba tokio didelio karo akivaizdoje nieko nepakeis, Olena pripažįsta, jog kartais taip gali atrodyti. Tačiau kai kiekvienas padaro nors mažą gerą darbą, o paskui susivienija, bendros pastangos tampa daug didesnės ir gali duoti tikrai reikšmingų rezultatų.
„Nereikėtų nuvertinti net ir nedidelės pagalbos. Galbūt vienam žmogui tai atrodo smulkmena, bet kitam ji gali būti labai svarbi. Juk dideli darbai dažnai prasideda nuo mažų žingsnių ir nuo vieno žmogaus noro padėti“, – sakė Olena.
Aurelija SERVIENĖ
„Telšių ŽINIOS“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
