Tęsinys.
Pradžia „Santarvės“ nr. 30.
Po trumpo prisistatymo klebonijos durys atsivėrė ir mes paslapčiomis įsmukome vidun. Čia abu priėjome išpažinties, atlikome atgailą, priėmėme Švenčiausiąjį Sakramentą ir, degant vienintelei žvakei, davėme amžinos santuokos įžadus.
Naktį, prieš išvykstant į ZAGSą, mus palydėjo būrelis bendradarbių. Trumpai pasėdėję už palydų stalo, kartu praėję miestelį, kelyje į Lūšės geležinkelio stotį likome tik dviese, vienų vieni… Tik tamsi naktis ir pažliugęs kelias. Iš Lūšės geležinkelio stoties, kaip įprasta, traukiniu nuvykome į Mažeikius. Po „surašymo“ viešbutėlyje išsinuomojome kambarį ir jame pragyvenome gal tris paras. Dieną pasisukiodavome mieste, o vakare – į kiną. Tai buvo mūsų povestuvinė iškyla, kokią galėjome sau leisti. Jokių orkestrų, jokių vestuvinių puotų, jokio piršlio korimo…
„Startinis“ kapitalas – motociklas ir radijas
Gyvenimo pradžiai nieko iš niekur negavome ir gauti neturėjome iš ko. Mano tėveliai buvo jau mirę, o Birutės – be sveikatos, su būriu jaunesnių vaikų.
Be didžiausio savo turto – motocikliuko, dar turėjau rusišką radijo aparatėlį, iš kurio beveik vien zvimbimas ir traškesys tesigirdėdavo. Toks buvo mūsų „startinis“ turtas. Mokytojų algos mažos, buvome priversti auginti gyvulius. Taip vertėsi beveik visi kaimo mokytojai.
Klasė, namai, tvartas – taip ir sukomės, kaip voverės uždarame rate. Susilaukėme vaikų. Dekretinėms atostogoms, prieš ir po, viso labo teskirdavo 56 dienas. Mamai būdavo nepaprastai sunku. Mėginome samdyti auklę, tačiau nelengva būdavo surasti tinkamą žmogų.
Visi bijodavo atitraukti iš „kolchozo“ dar nors kiek pakrutantį savo šeimos narį ir dėl to susilaukti didelių nemalonumų. Galėjome tik pamokų tvarkaraštį priderinti – kai vienas dirbdavo mokykloje, tuo metu kitas skubėdavo į namus vaikų prižiūrėti.
Prokuratūros neprireikė
Jau minėjau, kad 1955 m. spalį buvau paskirtas Pikelių vidurinės mokyklos mokytoju. Analogišku įsakymu skyrė ir bendrabučio auklėtoju, dirbančiu puse etato.
Vedėju tuomet dirbo B. Navardauskas. Gal po metų tarp manęs ir vedėjo įvyko nemalonus pokalbis. Atsitiktinai sužinojau, kad aš bendrabutyje įformintas ir dirbu ne puse, bet visu etatu, nors atlyginimą gaunu tik už pusę. Nuvykau pas vedėją išsiaiškinti.
Įvyko aštrokas pokalbis. Vedėjas ėmė šaukti ir gąsdinti, kad jis mane perduos milicijai, kad aš, neva, jį darbo kabinete iškoliojau ir net sumušiau. Tokių paistalų neišsigandau ir pareikalavau, kad už darbą mokėtų tiek, kiek priklauso. Kitu atveju pažadėjau kreiptis į prokuratūrą. Klausimas išsisprendė, prokuratūros neprireikė.
Karjeros laipteliais
Dirbant bendrabutyje, teko dėstyti fizinį lavinimą. Nei metodinių žinių, nei darbo patirties neturėjau, dirbau kaip išmaniau. Pagrindinį dėmesį skyriau mokinių fizinei ištvermei ugdyti.
Vyresnėse klasėse dar dėsčiau ir matematiką. Vėliau, kai po S. Šileikos pradėjau dirbti mokyklos direktoriumi, ėmiausi dėstyti anksčiau jo dėstytus dalykus – mokomuosius kabinetus, sukaupęs nemažai mokymo priemonių.
Dirbdamas toliau juos tobulinau, turtinau, pasiekiau, kad tie kabinetai būtų pripažįstami geriausiais tarp visų rajono pagrindinių mokyklų. Mūsų jaunieji fizikai rajoninėse olimpiadose beveik kasmet iškovodavo nugalėtojų diplomus. Kai kelerius metus iš eilės pelnėme nugalėtojų vardus, mums visam laikui buvo įteikta pereinamoji nugalėtojų gairelė.
Sovietmečiu galiojo nerašyta taisyklė, kad, norint pakilti nors mažyčiu karjeros laipteliu aukštyn, būtinai reikėjo priklausyti vienintelei ir neklystančiai komunistų partijai. Po ilgų dvejojimų ir svarstymų 1959 metais tapau šios partijos nariu.
Kaip ir tikėjausi, netrukus sulaukiau nemažai tarnybinių pasiūlymų. Siūlė mokyklos direktoriaus pareigas Kentaučių septynmetėje mokykloje. Atsisakiau, nes nenorėjau dangintis į dar gilesnį užkampį. Nepasinaudojau pasiūlymu dirbti Mažeikių rajono partijos komitete instruktoriumi – partinis darbas manęs neviliojo.
Kur dingo partinis bilietas?
Ilgiau svarsčiau dėl pasiūlytų Akmenės rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo pareigų. Sutartu laiku nuvažiavau į Akmenę. Mane priėmė VK pirmininkas ir su juo kartu buvęs Ministrų tarybos atstovas. Tuo metu neaiškiomis aplinkybėmis man buvo dingęs partinis bilietas. Įtariau, kad man jį iš kišenės galėjo ištraukti vienas „patriotiškai“ nusiteikęs bendradarbis.
Kai pasisakiau, kad nebeturiu partinio bilieto, mano būsimieji darbdaviai susimąstė ir pasiūlė šį reikalą kuo greičiau susitvarkyti savame rajone. Reikalas užsitęsė, tuo viskas ir pasibaigė.
Gal po poros dešimtmečių gavau pasiūlymą vadovauti tada dar statomai penktajai vidurinei mokyklai (dabartinė Senamiesčio pagrindinė mokykla), kiek vėliau – Sedos vidurinei mokyklai.
Mažeikiuose nepanorau užsikrauti statybos darbų rūpesčių. O Sedoje mane išgąsdino direktoriaus butas, įrengtas mokyklos patalpose, virš mokyklos katilinės. Būčiau neištvėręs nepaliaujamo triukšmo ir vibracijos. Be to, tuomet sunkiai susirgo žmona, jai buvo atliktos dvi galvos operacijos.
Bus daugiau.
Parengė
Audronė MALŪKIENĖ
