Adomas Rapalis: „Gyvenimas – lyg upės tekėjimas“

Pabaiga. Pradžia „Santarvės“ nr. 30.
Nuo 1960 m. rugsėjo 1 d. buvau paskirtas Pikelių vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėju. Šias pareigas ėjau tik vienus mokslo metus. Vidurinę mokyklą reorganizavus į aštuonmetę, nuo 1961–1962 mokslo metų pradžios pradėjau dirbti mokyklos direktoriumi ir šias pareigas ėjau iki 1998 m. rugpjūčio 31 dienos, iki išėjimo į pensiją, viso labo 37 metus.

Kitokios sąlygos

Tegul neįsižeidžia dabartiniai mūsų mokyklos pedagogai, bet man atrodo, kad pokario laikotarpio mokytojai labiau suvokė ir puoselėjo savo profesijos prestižą, buvo labiau gerbiami moksleivių, jų tėvelių, visuomenės. Labiau pastebimas buvo jų inteligentiškumas, erudicija, atsidavimas profesinei veiklai. Dauguma ano meto pedagogų buvo tikintys krikščionys, sąmoningi Tėvynės patriotai, nors savo įsitikinimų ir jausmų viešai parodyti negalėjo.
Perimdamas vadovavimą mokyklai, paveldėjau nepavydėtiną materialinę bazę: senos, netipinės mokyklos patalpos, seni mokykliniai suolai, baldai, daugelis dar pokariu vietinių kaimo meistrų padaryti.
Didelė, gerokai apleista mokyklos aplinka. Minimalus techninių darbuotojų personalas. Tik po poros dešimtmečių pradėjo atsirasti nauji etatai: direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams, raštvedžio, rūbininko, aplinkos priežiūros, naktinių sargų ir pan.
Buvo laikas, kai mokyklą aptarnaudavo vos du etatiniai darbuotojai – sargai. Jie ir patalpas išvalydavo, ir skambindavo pamokų pradžiai bei pabaigai, ir krosnis iškūrendavo, ir mokinių priešpiečiams arbatos išvirdavo. Kad būtų sumažinta jų darbų apimtis, mokykloje buvo įvesta vadinamoji savitarna.
Po pamokų vyresnių klasių mokiniai privalėdavo patys išvalyti savo klasių patalpas, nuo suolų ir baldų nušluostyti dulkes, palaistyti gėles.
Vadovaujant mokyklai, liūto dalį laiko tekdavo skirti ūkiniams reikalams. Direktorius buvo paverstas ūkvedžiu: ir naujai gaunamas mokymo priemones, inventorių bei baldus suvežioti, organizuoti jų surinkimą, spręsti mokinių maitinimo, apsirūpinimo kuru ir kitokius ūkinius klausimus.
Daug jėgų ir energijos pareikalavo naujos mokyklos statybos reikalai.

Senoji tvarka

Negalėčiau pasakyti, kad sovietinėje mokykloje viskas buvo blogai. Jei atmestume besaikį ugdymo politizavimą, mokinių asmens teisių ir laisvių ignoravimą, pedagogų išnaudojimą, apkraunant papildomais darbais, šiandieninė nepriklausomos Lietuvos mokykla iš buvusiosios mokyklos galėtų daug ko pasimokyti.
Sovietmečio mokykloje buvo gerai prižiūrimi ir tvarkomi mokomieji kabinetai, sporto aikštynai, įrengimai, mokyklos aplinka. Didelis dėmesys būdavo skiriamas bendrai mokyklos tvarkai palaikyti, mokinių sąmoningai drausmei ugdyti. Mokiniai labiau gerbė mokytojus, geriau įsiklausė ir vykdė jų pavedimus. Net girdėti neteko, kad mokinys necenzūriškais žodžiais būtų įžeidęs mokytoją, atvirai atsisakęs vykdyti jo paliepimą ar pan., kas neretai pasitaiko šių dienų mokykloje.

Kaimo mokytojų buitis

Gavome butą. Nors tik su daliniais patogumais – vonia, tualetu (centrinį šildymą įsirengėme gerokai vėliau), tačiau šeimos gyvenimo sąlygos pasikeitė kardinaliai. Atsirado nepalyginamai daugiau erdvės: 82,40 kv. metrai naudingo ploto, patalpos išsidėsčiusios per du aukštus, po jomis – erdvus ir tvarkingas rūsys.
Patogus ūkinis pastatas, tiksliau, pastato viena pusė, kurioje visiškai išsitekdavo karvutė, prieauglis, paršiukai, pulkelis vištų, pakankamos patalpos pašarams sandėliuoti, atskirai stovinti malkinė.
Savo iniciatyva pasistatėme medinį garažą, plėvele dengtą šiltnamį. Netoliese įsiveisėme nemažą sodelį, daržą.
Keletą vasarų už išaugintas braškes gavome pajamų, prilygstančių porai mokyklos direktoriaus mėnesinių atlyginimų. Juk reikėjo kažką prasimanyti, kad prisidurtume prie varganų atlyginimų. Panašiai vertėsi ir kiti kaimo pedagogai.
Laikui bėgant, ūkinių darbų apimtis vis siaurinome, kol visai jų atsisakėme. Ūkinėse patalpose įsirengėme dirbtuves ir lauko virtuvę su mėsos rūkykla.

Vargai dėl keturių ratų

Ėmiausi žygių pas aukščiausius rajono valdžios vyrus dėl paskyros lengvajam automobiliui. Tik taip galėjai nusipirkti automobilį – per vykdomąjį komitetą.
Norinčių gauti paskyras būdavo šimtai, o limitą rajonas gaudavo vienetais.
1967 metais, kada man paskyrė „Moskvič-408“ markės lengvąjį automobilį, draugai ir pažįstami negalėjo atsistebėti, vis klausinėjo, kam ir kiek už tai atsilyginau. Tais metais Ministrų taryba Mažeikių rajonui buvo skyrusi viso labo vienintelę „Volgą“, du „Moskvičius“ ir keturis „Zaporožiečius“. Skirstant mašinas konkretiems asmenims, rajono vykdomojo komiteto posėdis užsitęsė iki vidurnakčio. Vis negalėjo apsispręsti, kam turi atitekti to meto prestižinė mašina „Volga“.
Po ilgų ginčų buvo likę du pretendentai: kolūkio milijonieriaus pirmininkas V. Mačiulaitis ir miškų ūkio direktorius, teismo teisėjos vyras Čepas. Abu rajono vykdomojo komiteto nariai, abu rajono partinės organizacijos nariai. Svarstyklės pakrypo V. Mačiulaičio naudai. Čepui skyrė „Moskvičių“.
Pastarasis labai įsižeidė ir paskyros atsisakė. Kai du pešasi, trečias laimi. Tokiu būdu aš tapau „Moskvičiaus“ savininku. Tai buvo beveik pirmas asmeninis lengvasis automobilis, parsivarytas į Pikelius. Už mane gal pusmečiu anksčiau iš Rusijos gilumos „Zaparožietį“ buvo parsivaręs mano pavaduotojos vyras V. Kunsmonas.

Laisvalaikio pomėgiai

Po gero dešimtmečio vėl pradėjau mindžioti rajono valdžios vyrų kabinetų slenksčius. Susimylėjo paskyrą „Žiguliams“ (VAZ-3). Šis automobilis, pagamintas pagal italų technologiją (FIAT), buvo patikimesnis už „Moskvičių“. Gaila, kad Klaipėdoje meistrai, atlikę nedidelį remontą ir išbandydami, jį sudaužė. Po Nepriklausomybės atkūrimo teko pavažinėti importiniais automobiliais: „Reno“, „Wolksvagen“, galiausiai, „FIAT“. Nors visos mašinikės gerokai padėvėtos, tačiau nepalyginamai geresnės už tarybines.
Be turistinių išvykų, laisvalaikiu mėgdavau pameškerioti. Nuo mažumės prie vandens nebuvau pratęs, nes vandens telkinių, išskyrus sodyboje buvusius prūdus, artimoje aplinkoje nė nebuvo. Gėda prisipažinti – net plaukti neišmokau.
Meškeriojimo abėcėlės mane pramokė užkietėjęs žvejys mėgėjas Juozas Vanagas, Žuvininku pravardžiuojamas.
1972 metais buvau priimtas į medžiotojus.

Nepriklausomybės šviesa

Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė.
Viliojusi… dar vakar be vilties?!
Nejau vergijoj slėgusi dejonė
Dabar tik sapnas? Šmėkla praeities?
Maironis

Dėkoju Dievui, kad turėjau laimės pergyventi didžiausią lietuvių tautos stebuklą – SĄJŪDĮ. Norėjosi veikti, kažką daryti, kad tik Lietuva kuo greičiau išbristų iš sovietinio liūno.
Laikraštyje perskaičiau, kad gyvenvietėse atkuriami buvę Nepriklausomos Lietuvos paminklai. 1990 metų pavasarį kreipiausi į tuometinį tarybinio ūkio direktorių P. Kekį, kad skirtų lėšų Vytauto Didžiojo paminklui restauruoti. Nors direktorius pastebėjo, kad gal per daug skubu, tačiau lėšų skyrė.
Paminklas stovėjo apsilupinėjęs, dar karo laikų kulkų suvarpytas, didesnė gelžbetoninės tvorelės dalis nugriauta. Ne kartą buvo užsimota paminklą visiškai nugriauti, bet šviesios atminties ūkio vyriausiojo agronomo B. Skridailos ir mano pastangų dėka paminklas, kad ir nekenčiamas sovietinės valdžios, buvo paliktas.
Pavyko susitarti su rajono architektu sąjūdiečiu H. Štaude, kad padarytų restauravimo ir prieigų prie paminklo projektą. Nors restauravimo darbus vykdė specializuota Telšių paminklų restauravimo įmonė, tačiau darbus atliko nelabai kokybiškai. Tai matoma ir šiandien.
Liepos mėnesį, dalyvaujant Lietuvos Aukščiausiosios tarybos deputatui Z. Juknevičiui ir kitiems garbiems svečiams, paminklą, papuoštą ąžuolų lapų vainikų girliandomis, pašventino kun. J. Kusas.

Senatvė – ne džiaugsmas

Senatvė – reliatyvi sąvoka. Ji priklauso nuo kiekvieno individo įsitikinimų, savijautos, nuotaikos. Vieni pasensta būdami jauni, kiti ir pasenę išlieka jaunais. Kažkur skaičiau, kad senatvė – tai gryniausias prasimanymas. Mano supratimu, senatvė prasideda tada, kai žmogus baigia savo profesinę veiklą ir pradeda tenkintis vien pensininko „malonumais“.
Po pensijos paskyrimo mokykloje dar dirbau devynerius metus. Galėjau ir dar dirbti, tačiau kasdien vis labiau suvokiau, kad kiekviena pradžia privalo turėti pabaigą. Yra laikas darbą pradėti, yra laikas baigti.
Mokyklai reikėjo naujų vėjų. Idėjų man netrūko, tačiau trūko ryžto jas įgyvendinti. Stabdydavo mintis – kam vargintis, vis tiek ilgai nebedirbsiu.
Vienas buvęs kolega direktorius skundėsi, kad išėjęs į pensiją nesugalvoja, kaip leisti laiką, kuo užsiimti. Ačiū Dievui, man šitokių problemų neiškyla. Atvirkščiai, man vis trūksta laiko. Iki valiai išsimiegu, atsikeliu, atlieku keletą gimnastikos pratimų, pasitvarkau ir tada įninku į laikraščius. Žiūrėk, jau ir pietūs.
Rudens ir žiemos laikotarpiu po pietų dažniausiai rašau prisiminimus, kompiuteriu perrašinėju Birutės rankraščius.
O kai atšyla orai, kartais net nebežinai, kokio darbo pirmiau griebtis. Rūpi sodelyje medžių šakas nugenėti, aplinką susitvarkyti, žiemai kuro pasiruošti. Dar ir daržas, ir šiltnamėlis – tik spėk suktis.
Prieš porą dešimtmečių tokie darbai tik šypseną būtų kėlę, dabar pasidarė kuo rimčiausi ir nelengvai įveikiami. Kad ir ką darytum, viskas vyksta labai lėtai: ir pagalvoti ilgiau reikia, ir „apsukos“, ir jėgos – nebe tos…

2000-ieji! Niekas nepasikeitė?

Jaunystėje pasvajodavau, kaip pasaulis sutiks 2000 metus. Įsivaizdavau, kad tai bus grandiozinė, nepaprastai įspūdinga šventė, kad jai bus ruošiamasi ne vienus metus. Sulaukti šios šventės nesitikėjau. O sulaukiau!
Ir jokių įspūdingų iškilmių, tarsi tai būtų eiliniai metai! Net keista, kad taip ramiai įžengėme į naują tūkstantmetį. Gyvenimo upė teka toliau įprasta vaga. Artėja mano aštuoniasdešimtmetis. Gal ir jo sulauksiu, nors mano tėveliai pasimirė nė šešiasdešimties nepragyvenę.
Bendramoksliai – jau aštuoniasdešimtmečiai, jie visi buvo už mane metais ar dvejais vyresni. Praeitą vasarą susitikome ir vienas kito pažinti nebegalėjome. Nelabai ir stebėjomės, juk su kai kuriais buvome nesimatę šešiasdešimt metų.
Kiekvieni metai vis trumpesni ir laiko lieka vis mažiau. Regis, tie metai praskriejo kaip viena akimirka, kaip stiprus vėjo gūsis.
Ar pakankamai laimingas buvo mano gyvenimas? Manau, kad taip. Vaikystėje neteko patirti didesnių nepriteklių, kitokių išbandymų. Neteko patirti ir nelengvos piemenėlio dalios, ko neišvengė daugelis ano meto kaimo vaikų.

Su angelais sargais

Dėkoju Dievui, kad man siuntė dvi moteris – angelus sargus. Viena jų – tai mano Mama, kita – mano Žmona. Jų parama ir pasiaukojimas man padėdavo įveikti sunkiausius išbandymus. Tačiau jų pasiaukojimą ne visada sugebėdavau deramai įvertinti ir tuo pačiu atsilyginti.
Su nepaprastu dėkingumu savo mamai prisimenu pirmuosius pokario metus. Ūkis išdraskytas, trūkstame duonos. Mama, iš vištų gūžtų iškrapščiusi paskutinius kiaušinius, suruošusi plytelę sviesto, skuba į Sedos turgų. Dėdama rublį prie rublio, ryžtasi surinkti reikiamą pinigų sumą, kad sumokėtų mokestį už mano mokslą.
O kaip ji manęs laukdavo šeštadieniais pareinant į namus! Kai mokiausi gimnazijoje – iš Sedos, kai pradėjau dirbti mokytoju – iš Barstyčių. Tarnaudamas Sovietinėje armijoje tai siuntinėlio, tai pašto piniginės perlaidos vis sulaukdavau.
Žinodamas jos varganą buitį, nieko neprašydavau, stengdavausi atkalbėti, kad nieko man nesiuntinėtų. Pirmąją mano tarnybos vasarą kartu su sesers vyru Kostu pas mane net į Gaižiūnų karinę stovyklą buvo atvažiavusi.
Gaila, kad nė vieno jos laiškelio neišsaugojau. Visi jie rašyti cheminiu pieštuku mokyklinio sąsiuvinio lapeliuose. Neįgudusia ranka išvinguriuotos raidės, surikiuotos žemaitiškuose žodžiuose. Kai kuriuos žodžius nelengva būdavo perskaityti ir suprasti. Tačiau skaitydamas jaučiau, kad kiekvienas žodis dvelkia motinišku rūpesčiu ir meile.
Kitas angelas sargas, tebesaugantis mane iki šių dienų, – tai žmona Birutė. Ji viskam ryšis, viską paaukos, kad tik būčiau sveikas, kad man būtų gerai. Nuolatinis jos rūpestis kartais mane net suerzina – juk savimi pats galiu pasirūpinti. Dažnai išgyvenu, kad nesusivaldau ir, galbūt, ją įskaudinu.
Sovietinėje armijoje pasitaikydavo vieną kitą taurelę su draugais išlenkti. Taurelės mėgėjų netrūko ir Pikeliuose. Būdavo apmaudu, kai ji mane paprašydavo palikti kompanionus ir eiti namo. Per daug neprieštaraudavau, nes suprasdavau, kad šitaip esu saugomas nuo netikrų draugų ir alkoholio. Su laiku panašūs dalykai pasidarė nebeaktualūs.
Didelė laimė – mūsų vaikai, mus suprantantys ir atjaučiantys. Sunku įsivaizduoti, kokia būtų mūsų senatvė, jei jų neturėtume. Visi baigė aukštuosius mokslus, sukūrė savo šeimas.
Truputį gaila, kad išskridę iš gimtojo lizdo jie per toli nutūpė. Mes juos suprantame ir jų pasirinkimui pritariame. Didelis džiaugsmas yra mūsų anūkėliai. Kol maži – džiugino pirmieji jų žingsneliai, dabar – jų pastangos siekti mokslo ir susirasti deramą vietą po Saule (lot. „sub Sole“).
Parengė
Audronė MALŪKIENĖ