Algirdas Vilkas: „Turime išlaikyti savo mentalitetą, santūrumą, baltiškąją prigimtį“

Algirdui Vilkui už kultūrinę ir švietėjišką veiklą Mažeikių krašto kultūros premija buvo įteikta 2015 m.

„Santarvė“ tęsia pažintį su Mažeikių krašto kultūros premijos laureatais. Šį kartą į pateiktus klausimus atsakė lietuvių kraštotyrininkas, biologijos mokytojas metodininkas, Mažeikių rajono savivaldybės meno saviveiklininkas, kultūros centro folkloro kolektyvo „Alksna“ vadovas, Merkelio Račkausko gimnazijos mokytojas Algirdas Vilkas.
Jam Mažeikių krašto kultūros premija įteikta 2015 m. už kultūrinę ir švietėjišką veiklą.

Biografijos faktai

Algirdas Vilkas gimė 1960 m., augo ir gyveno Naikių kaime. Mokėsi Naikių pradinėje mokykloje, 1975 m. baigė Krakių aštuonmetę mokyklą, 1986 m. – Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos mokslų fakultetą.
Nuo 1986 m. rugpjūčio 25 d. – Mažeikių jaunųjų gamtininkų stoties (JGS) metodininkas, nuo 1988 m. liepos 1 d. ėjo ir direktoriaus pareigas. Tais pačiais metais rugsėjo mėnesio pabaigoje įkūrė folkloro kolektyvą „Alksna“, jam vadovavo iki 2004 m.
Algirdas Vilkas laisvalaikiu renka informaciją apie Mažeikių rajono kaimus, išleido Krakių enciklopedinį žodyną.
2004–2007 m. jis buvo aktyvus „Vikipedijos“ projekto dalyvis. Nuo 2007 m. vadovauja Mažeikių krašto enciklopedijos projektui. Nuo 2010 m. – Gyvosios gamtos enciklopedijos projekto bendraautoris. Vienas žinomiausių Lietuvoje arachnologų, sukūręs pavadinimus visoms Lietuvos vorų rūšims (jų apie 500).

– Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės ir to meto kultūros sąsajas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje?
– Gimiau šalia Mažeikių miesto esančiame Naikių kaime, paprastų valstiečių daugiavaikėje šeimoje. Čia pat kaime lankiau ir pradinę mokyklą, bet, vos pasimokius dvejus metus, mokyklą uždarė.
Toliau mokslus tęsiau Mažeikiuose, Krakiuose, o po to – vėl Mažeikiuose.
Augau tarp kaimo žmonių, todėl gerai pažinau kaimiečių buitį, darbus ir papročius. Visą laiką girdėjau žemaitišką šnektą. Atsimenu, dar pradinėje klasėje dalyvavau meninėje programėlėje, teko padainuoti ir vieną vaikišką liaudies dainą. Ją mano pirmoji mokytoja įrašė į magnetinę juostelę ir po kurio laiko pavyko išgirsti dar kartelį. Įdomi patirtis buvo.
Mokydamasis dabartinėje Merkelio Račkausko gimnazijoje, dalyvavau tuometiniame „spaliukų“ chore, kuriam vadovavo muzikos mokytojas Vytautas Urbonavičius. Gerai pamenu, kad dainos apie paukštelius buvo, o ypač gerai skambėjo „Oi, griežlė, griežlelė mano…“ Vaikystės metais susidomėjau gamta ir kraštotyra, ir abi šios sritys mane lydi iki šiol.
– Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
– Gyvendamas gamtos apsuptyje, negalėjau nepastebėti žydinčių augalų, skraidančių drugelių, čiulbančių paukščių. Visa tai mane labai žavėjo, tad nekilo jokių abejonių dėl profesijos pasirinkimo. Man labai patiko geografija ir istorija, bet labiausiai biologija, todėl blaškiausi tarp tų sričių, kol galutinai nusprendžiau pasirinkti pastarąją.
Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete baigiau biologijos specialybę. Įdomios praktikos, išvykos į gamtą mane taip sužavėjo, kad iki šiol tas pomėgis niekur nedingo. Domino mane ir etnografiniai dalykai, todėl lankiau įvairius objektus ir stengiausi nufotografuoti. Anuometinė fotografija buvo visai kitokia, būdavo, naktimis ryškindavau fotojuosteles ir darydavau nuotraukas, o dieną jas džiovindavau. Tam tikrai sugaišta nemažai laiko, bet buvo be galo įdomu pamatyti rezultatą. Dar iki šiol esu išsaugojęs nemažai negatyvų su užfiksuota tuometine aplinka.
– Mažeikių krašto kultūros premija – daugelio metų darbo, Jūsų indėlio įvertinimas, kaip manote, kokie Jūsų darbai ir pasiekimai jos buvo labiausiai verti?
– Nuo pat vaikystės pradėjau domėtis gimtojo kaimo istorija, klausiausi įvairių senesnių žmonių pasakojimų, istorijų, vietovardžių, tautosakos. Labai gaila, kad ne viską užrašinėjau, o ir galimybės visai kitokios buvo.
Kraštotyra domėjausi ir mokykloje, ir studijuodamas Vilniaus universitete, nes ten lankiau kraštotyrininkų klubą „Romuva“. Vykau į ekspedicijas įvairiuose Lietuvos regionuose. Teko nemažai laiko praleisti archyvuose. Studijų metais lankiau du folklorinius ansamblius. Man patinka autentiškos liaudies dainos, kurios jau beveik išnyko kaimo žmonių atmintyje, papročiai, tradicijos. Pradėdamas dirbti Mažeikiuose, įkūriau folklorinį ansamblį, kurį vėliau pavadinome „Alksna“. Čia atradau ir bendraminčių, todėl kartu organizavome ekspedicijas po rajoną, aplankydami Pikelių, Žemalės, Židikų apylinkes, Tirkšlius, Krakius ir kitas vietoves. Rinkome, užrašėme viską: senus daiktus muziejui, smulkiąją tautosaką, dainas, šokius, ratelius, įvairią etnografinę medžiagą. Skubėjome viską užfiksuoti, kas galėjo labai greitai išnykti negrįžtamai. „Alksna“ jau gyvuoja 35-uosius metus.

Mažeikiškis įkūrė ir ilgus metus vadovavo folkloro ansambliui „Alksna“.

Kolektyve yra nemažai žmonių, su kuriais esame nuo pat pirmųjų ansamblio dienų. Kadangi apie Mažeikių rajoną rinkau išsamią kraštotyrinę medžiagą iš žmonių pasakojimų, spaudos ir archyvų, taip pat ekspedicijų metu sukaupta nemažai medžiagos, tai susidarė nemažas informacijos kiekis. Tam, kad ji nenugultų stalčiuose, o šią medžiagą būtų galima parodyti ir kitiems, nusprendžiau sukurti internetinę Mažeikių krašto enciklopediją. Šis didžiulis darbas bei ansamblio įkūrimas ir jo veiklos plėtotė buvo pastebėti ir įvertinti Mažeikių krašto kultūros premija.
– Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
– Manau, kad kultūrinis gyvenimas nėra vien koncertai, spektakliai ar šokiai. Kultūra apima ir daugiau sričių, kaip biblioteka, muziejus, kinas, fotografija, gamtinis, kultūrinis ir istorinis paveldas, archyvai, kultūriniai projektai ir kt. Kiekvienas profesionalas gerai išmano savo sritį, o aš, kaip kultūrai prijaučiantis ir ja besidomintis, ir labiau būdamas kaip visuomenininkas, renkuosi tas sritis, kurios man patinka, kuriose turiu žinių ir gebėjimų.
Parengiau arba tvarkiau keletą knygų, kaip „Alksna. 30 metų kartu“, „Mažeikių rajono išnykę ir nykstantys kaimai“, „Krakiams – 360 metų, po seniūnaitijos kaimus“, genealogijos studiją „Garsių akmeniškių giminės: Domas Šidlauskas.
Augustinas Rušinas“, ir ką tik pabaigėme tvarkyti naują ir netrukus pasirodysiančią Kristos Kinčienės parengtą išsamią kultūrinio gyvenimo Mažeikiuose apžvalgą nuo pirmojo spektaklio Mažeikiuose „Velnias spąstuose“ pastatymo iki šių dienų, tai sudėjome į knygą „Mažeikių kultūros kelias“.
Esu parengęs ir redagavimo laukia išsami Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos istorija, savo eilės laukia ir kita apie šią mokyklą jau surinkta medžiaga knygai „Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija. 100 įdomių faktų“, o kur dar šios mokyklos dailininkai, garbingos asmenybės ir kt. Gal kam ir keistai pasirodys visokie tie rašinėjimai, bet knyga visais laikais buvo paklausi ir gyvybinga, kada tu ją lieti, verti lapus ir skaitai. Be to, ji išlieka ir kaip istorijos dalis, fiksuojanti buvusius įvykius. Šiuolaikinės technologijos leidžia viską daryti greitai, patogiai ir kokybiškai, tačiau gyva knyga niekada nepraras savo vertės.
– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniam gyvenimui? Jei galėtumėt, ką pakeistumėte ar sukurtumėte pirmiausia?
– Jau greitai prarasime savo kalbą, išsaugotas, išpuoselėtas senąsias tradicijas ir papročius. Vakarietiška kultūra ima viršų. Augančios kartos žodynas darosi vis skurdesnis, o vietinei tarmei gresia negrįšiantis praradimas.
Retai koncertuose begirdime lietuviškų dainų, verčiau ripuojame angliškas ar rusiškas melodijas. Ne vien vestuviniai muzikantai yra nepakeičiami ar svarbiausi, bet ir kitos žmonių iniciatyvos svarbios. Mūsų žmonės tikrai yra išradingi, štai kaimų bendruomenės sugeba pritraukti nemažai žmonių į savo renginius, tokius kaip „Bulvių fiesta“, kopūstynės virimo varžytuvės, Sedos jurginų šventė, Jokūbinės, įvairūs kermošiai ir kt.
Žmonės nori bendrystės, bet kartu išlikti daugiau stebėtojais, o ne dalyviais. Turėtume pagalvoti, kaip įtraukti žmones, kad jie būtų dalyviais, kad nebėgtų slėptis per vakarones, kai pakviečiami liaudiškam šokiui, ar kad nesuskubtų apeiti vartus ar perlipti tvoros, kai per Rasų, Joninių šventę kviečiami prisijungti bendrai apeigai. Žmonės turi norėti, bet nebijoti…
– Kaip manote, ar šių dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės – suderinami ar visiškai skirtingi dalykai?
– Jaunimas yra nekantrus, jis nori kažko naujo labai greitai ir greitai gauti norimą rezultatą. Pirmiausia mes turime išlaikyti savo mentalitetą, santūrumą, baltiškąją prigimtį.
– Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria, atskleidžia savo kultūrinę tapatybę, kas gali tai paskatinti, padėti?
– Tam įtakos turi šeimos vertybės, išsilavinimas, bendravimas.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*