Nori ar nenori, bet, permąstant Sausio 13-osios istoriją, kyla klausimas, ar šiandien gebame atpažinti savus ir svetimus. O jei atpažįstame, ar pavyksta juos suprasti, be naivaus linkčiojimo išgvildenti jų nuostatas ir ketinimus?
1991-ųjų sausiui tokie klausimai nerūpėjo. Tada buvo labai aišku, kas yra kas. Kai kas mėgina šiandien politines aktualijas lyginti su tų laikų įvykiais. Bet juk tai daryti – nei padoru, nei labai išmintinga.
Istorinių įvykių pamokos nieko nebereiškia, jei jų simbolika nėra palaikoma ir prasmingais, turiningais ritualais, o kartu – gebant žodžiu, vaizdu, garsu į tuos ritualus įpinti ir istorinio įvykio kontekstą.
Taip, konteksto prisiminimas yra stipriai nuvertinamas. Ir tai suprantama: jam prisiminti jau nepakanka propagandinio pasakojimo, kartais – vieno kito sakinio arba vieno kito grafinio elemento.
Kontekstas iš kiekvieno praeities įvykį vertinančio asmens reikalauja pastangos domėtis, gilintis, prisiminti. Tai tikrai nėra tinginio darbas. Bet ar mūsų visuomenė, kurioje kol kas pasirinktas primityviausias skirstymo į juodą arba baltą būdas, nėra aptingusi?
Juk akivaizdu, kad šių metų ir To Sausio įvykių kontekstas – visiškai skirtingas (negvildensiu čia tų propagandinių paplepėjimų, kurie bruka mums naujojo sausio pasakojimą: tai daro arba akivaizdžiai suvedžioti svetimų užduočių vykdytojai, arba žmonės, patys nedalyvavę Ano Sausio įvykiuose).
Šiandien esame visiškai kitokioje visuomenėje: būtent viena iš To Sausio pasekmių ir yra tai, jog iš principo galime būti laisvi ir laisvai reikšti savo nuomones, pažiūras ar net emocijas. Kitaip tariant, Tas Sausis, stipriai lėmęs, kad keistųsi ne tik istorijos įvykiai, bet ir juos supantys kontekstai, nulėmė pokyčius, kurių dalis piliečių pastebėti nebenori – dabar nebeturime jokių suvaržymų savo pozicijai reikšti.
Bet šioje vietoje reikia guldyti ir kitą mintį: būtent To Sausio aplinkoje radosi poreikis ir prievolė ginti bendrą laisvės erdvę, žmonių teises, galų gale – pačią demokratijos veikimo sistemą (nes kaip gi čia nesuprasti: būtent todėl, kad demokratinės valstybės sistema pas mus veikia, pagirgždėdama, bet veikia, mes turime visas iš to išplaukiančias gėrybes, o tarp jų – ir, pavyzdžiui, žodžio laisvę).
Veikiančios demokratijos variklis turi judėti, todėl nėra nuostabu, kad daliai žmonių gali kilti susirūpinimas dėl prastai veikiančio, gal stringančio, o gal tyčia stabdomo valstybės sistemos mechanizmo. Todėl reaguoti neigiamai į kultūros žmonių, žurnalistų protestus būtų lygiai taip pat – nei padoru, nei išmintinga.
Tačiau To Sausio prisiminimas sugrąžina prie klausimo: ar rūpinimasis valstybe yra tikrai dėl mūsų visų? Ar nesame tokį rūpinimąsi atpratę suvokti ir ginti kaip visų bendrą, o ne kieno nors individualų turtą? O dar ir klausimas, pateiktas šio teksto pavadinime: ar gindami mūsų valstybės reikalus vis dar orientuojamės savo mintyse ir darbuose, nutuokiame, kas vyksta savų vardan, o kas – gal jau ir svetimas reikalas?
Tokie klausimai yra itin prasmingi ir reikalingi pergalvojant ir prisimenant 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Taip, kai kam ji tėra tik data mūsų šalies istorijos kalendoriuje. Bet tai neteisinga. Sausio atmintis yra įvykis, jausmų, prasmės, apmąstymų dėlionė, pažymėta data, bet tokia data, kuri reikalauja kiekvieno pastangos kasmet tą dėlionę išsitraukti, atverti ir vis iš naujo sudėlioti. Ir jungti dalis taip, kad praeitis liktų savo vietoje, o jos sukurtas užtaisas, vertybių rinkinys būtų nuolat ir nuolat apvalomas nuo dulkių bei sudedamas galvoje ir širdyje kaskart iš naujo.
Linas KONTRIMAS
VU KF Politikos komunikacijos tyrimų centro vadovas
