Ar internete įmanomos kokybiškos diskusijos?

Komunikaciją tyrinėjančių mokslininkų požiūriu, kiekvienas internetinių diskusijų dalyvis turėtų sau atsakyti į klausimą, ar diskusija turi prasmę. Jei ne, galbūt geriau joje ir nedalyvauti. Nuotr. iš redakcijos archyvo

„Liežuvį dresuoju, prieš išsižiodamas galvoju“, – tokiu šūkiu „Jaunimo linijos“ savanoriai ragina Lietuvos gyventojus praleisti progą vieniems iš kitų tyčiotis. Kalbant apie internautų diskusijas, vykstančias ir klestinčias įvairiose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, šį šūkį galima perfrazuoti „Pirštus dresuoju, prieš rašydamas galvoju“.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto ekspertai virtualiai vykusioje diskusijoje istorijos ir paveldo informaciniuose karuose tema kalbėjo ir apie tai, kaip neįsivelti į niekur nenuvedančius komentarų karus internete.

Būdas susirasti draugų ir priešų

Kas savaitę žiniasklaidoje ir socialinėse medijose galima pamatyti diskusijų apie istorinę atmintį, paveldą ir skirtingus tapatumus. Žmonės nuoširdžiai diskutuoja, įsitraukia į įvykių bei reiškinių aptarimus. Tačiau tokie aptarimai neretai virsta į pokalbius su informacinio karo atspalviais. Šviežiai paviešinta NATO Strateginės komunikacijos centro ataskaita apie istorijos falsifikavimą kaip įrankį paveikti žmones tik patvirtina šios problemos mastą.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkai Rimantas Laužikas, Viktoras Denisenko, Rita Repšienė su informaciniais karais ir istorija besidominčiais žmonėmis pasidalijo savo įžvalgomis apie informacinius karus.
Šiandien dažnas pajuokauja, kad greičiausias būdas susirasti draugų arba priešų yra internete pradėti diskusiją istorine tema. Be to, šia tema neatsargiai užrašius ir paskelbus savo mintį, nuomonę, kuri nesutampa su daugumos diskutuojančiųjų arba įtakingų influencerių nuomonėmis, galima greit ir lengvai „palaidoti“ ne tik savo visuomeninį įvaizdį, bet ir ramybę.
Mažų mažiausia kas gali nutikti, interneto erdvėje „leptelėjus“ sakinį, nepriimtiną daugumai, – prieštaraujančių komentarų lavina.

Saugiausia diskutuoti, kai išmanai temą

R. Laužikas, kalbėdamas apie diskusijų istorine tematika inicijavimą, medijose išskyrė du elementus. Pirma – svarbu, kiek iniciatorius ir dalyviai turi žinių aptariama tema. Jeigu diskutuojama istorijos ir paveldo tematika, tai ir remtis reikia šios srities faktais. Antraip, gvildenant temas, apie kurias žmogus neturi supratimo, galima greitai „sudegti“.
Kitas dalykas: gebėjimas diskutuoti, vadovautis argumentais, o ne emocijomis.
„Kartais juokauju, kad mūsų elgesys socialiniuose tinkluose yra panašus į elgesį gatvėse. Juk gatvėse, autobusų stotelėse išgirdę žmones kalbant ne taip, kaip mums atrodo, nepuolame jų ir neišplūstame. Tas pats ir bendraujant internete“, – apie pagarbų, etišką kitokių nuomonių priėmimą kalbėjo komunikacijos ekspertas.

Kalbėtis reikia ir būtina

Pasak V. Denisenko, komunikacijos specialistus šiandien kamuoja klausimas, ar iš viso internete įmanoma diskutuoti kokybiškai. Internetas suteikia galimybę vienu metu viešai bendrauti daugybei įvairių įsitikinimų žmonių. Todėl dažniausiai nugali emocijos, o pateiktas vienas kitas korektiškas, etiškas faktas, rimtesnis argumentas pradingsta informaciniame triukšme.
Kita diskusijos apie istorijos ir paveldo naratyvų naudojimą informaciniuose karuose dalyvė – R. Repšienė įsitikinusi: siekis viešai kalbėti apie istoriją yra labai svarbus, nes jis reiškia žinių ir informacijos atnaujinimą, pasitikrinimą, kaip komunikuoja Lietuvos paveldas, kokie papročiai vienija ir jungia šalies gyventojus.
„Kalbėjimasis yra ir lavinimasis, švietimas, ieškojimas. Galbūt kas nors sakys, kad tai, kas yra susiję su istorija, įdomu tik vaikams. Tačiau ne. Istoriniai veikalai, istoriniai romanai, nesvarbu, ar apie Lietuvos, ar pasaulio istoriją, yra vieni populiariausių tarp skaitytojų. Tas kalbėjimasis parodo mūsų poziciją, ją atskleidžia, praturtina“, – mintimis pasidalijo mokslininkė.

Asmeninės istorijos nebūtinai teisingos

Komunikaciją tyrinėjančių ekspertų požiūriu, nemaža šiandieninės visuomenės atstovų problema yra ta, kad labai dažnai diskusijose savo asmeninę istoriją kitiems žmonėms bandoma primesti kaip vienintelę ir teisingiausią.
R. Laužikas kaip pavyzdį pateikė su vienu žmogumi neseniai vykusią diskusiją apie pokarį. Prie tos diskusijos prisijungė asmuo, pokariu buvęs ne partizanų pusėje, jo giminaičiai palaikė draugiškus santykius su sovietine sistema.
„Žodžiu, to žmogaus asmeninėje istorijoje pokaris buvo vaizduojamas iš kitos pusės, nei vystėsi kalba toje diskusijoje. Kaip mokslininkas aš suprantu skirtumą tarp istorijos – procesus nagrinėjančio mokslo ir tarp šeimos arba vieno žmogaus asmeninės istorijos. Parodant tuos skirtumus, parodant, kad yra labai įvairių asmeninių istorijų, bet nebūtinai jos yra vienintelės ir teisingiausios, įvyko normalus ir pozityvus skirtingai mąstančių, skirtingai situaciją matančių žmonių pokalbis“, – pasakojo R. Laužikas.

Savi ir perskaityti prisiminimai

Komunikacijos ekspertų teigimu, istorija žmonių galvose veikia dviem lygmenimis. Pirmuoju lygmeniu jie vadina praeities liudijimus, kai žmonės patys atsimena istorinius įvykius, reiškinius arba kai apie visa tai jiems papasakojo artimieji – tėvai, seneliai. Kitaip tariant, kai apie istoriniais tapusius dalykus išgirstame iš pirmųjų lūpų, o ne perskaitome knygose. Kitas lygmuo – laikotarpiai, kuriuos menančių žmonių jau nebėra tarp gyvųjų ir nebegalima jų paprašyti pasidalyti prisiminimais.
Dėl pastarosios priežasties diskusijos apie ankstesnius istorinius įvykius neretai tampa sudėtingomis. Kitaip tariant, kai nebėra gyvų liudininkų, iš pažiūros nesudėtingi klausimai, temos virsta savotišku skruzdėlynu, nes nutolstama nuo pagrindinės temos, kas tik gali ima dėstyti savas įvykių versijas.
Pavyzdžiui, jei socialiniame tinkle pasidalijama nuotrauka, kurioje užfiksuotos tuščios parduotuvių lentynos arba prie parduotuvės duonos laukiančiųjų eilė, tas žmogus, kuris pasidalijo nuotrauka, ir turėtų pabandyti diskutuojančiuosius grąžinti prie kalbos, ar sovietmečiu trūko maisto, ar netrūko. Nes kai visi iš savųjų lentynėlių ima traukti prisiminimus apie sovietmetį, diskusija tampa „balaganu“.

Istoriją interpretuoja savaip

Šiandien socialiniai tinklai kaip komunikavimo priemonė labiau patrauklūs jaunajai kartai. Ten išsakytas idėjas, nuomones pamato itin daug internautų ir per labai trumpą laiką. Greitis ir peržiūrų kiekis tampa matais, kuriais pamatuojama nuomonės ar idėjos sėkmė ir kurie jas išsakiusiems žmonėms įkvepia dar daugiau drąsos, motyvacijos kurti tam tikrą turinį. Iš pažiūros gali pasirodyti, kad atskiros žmonių kartos liudijimai socialiniuose tinkluose nebetenka prasmės.
V. Denisenko nuomone, vis dėlto kartų klausimas svarbus, nes tai, ką matei savo akimis, yra viena, o ką perskaitei vadovėliuose, knygose, kita.
„Jaunimas praeitį interpretuoja remdamasis savo patirtimi ir tuo, ką dabar mato aplink. Tarkime, daliai jaunų žmonių nuostabą kelia tai, kad sovietmečiu nebuvo galima laisvai nuvažiuoti į užsienį. Jiems atrodo, kad sovietmetis buvo tas pats, kas šiandieninis gyvenimas: turi pasą, pinigų, gali išvykti. Taip, jie galvoja, kad seniau buvo kažkokia priešprieša tarp Vakarų ir Rytų, bet ne didesnė nei šiandien“, – kalbėjo komunikacijos ekspertas.

Istorija – valstybės ir žmogaus atrama

Ne vienam žmogui, stebinčiam internete vykstančias diskusijas istorinėmis temomis ar jose dalyvaujančiam, kyla klausimas: kodėl taip jautriai reaguojama į dalykus, susijusius su praeitimi. Dažnai tie dalykai yra seni, tačiau internetinių komentarų dalyviai juos gina taip, kad, atrodo, galėtų akis išdraskyti žmonėms, su kuriais paskui prasilenkia gatvėse, susitinka parduotuvėse.
Atsakymą į klausimą, kodėl taip yra, turi V. Denisenko. Istoriją jis vadina ir valstybės, ir žmogaus atramos tašku. Ji padeda surasti atsakymus į klausimus, kas mes esame, iš kur kilome, kas buvo prieš mus.
„Vienaip ar kitaip, istorija yra mūsų pasaulio suvokimo, dabarties psichologijos dalis, ji susijusi su ideologija, įsitikinimais, pasaulio matymu, suvokimu, kas yra teisinga, o kas ne. Todėl ji ir yra aktualesnė, nei kartais mums atrodo. O diskusijos apie istoriją, politiką tampa pačiomis karščiausiomis, aštriausiomis, skausmingiausiomis“, – nuomonę išsakė V. Denisenko.
Nida PUKELIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto