Nuotrauka iš redakcijos archyvo
– Teep nuorės pavadyntė šėndėnini puokalbi su Vžesniauskienė Vilmo – Ukrėnū kaima bėndruomėnės pyrminynkė.
– To gražee šneki žemaitėškaa, bet jūntaas, ka tas tava šnekiejėms trapos, lyg i vata suvyniuots (vo gal aš klysto?). Gal dėl tuo, ka retaa šneki žemaitėškaa? Su kou i kėik tenk žematėškaa pasirokoutė?
– Tarmiška kalba man teka kraujyje. Taip kalbėjo ir kalba mano babytė, mano tėvai, mano giminės – aš su ja išaugau. Ir dabar mane supantys aplinkiniai daugiausiai yra žemaičiai – su jais ir bendrauju tėvų tarme.
Tačiau darbinėje aplinkoje kalbu bendrine kalba, aišku, praslysta ir žemaitiškas žodis, sakinys. Taip patogiau. Tenka atsiliepinėti į telefono skambučius, tenka daug raštų rašinėti, tad rikiuoju švarius, išgrynintus lietuviškus žodelius.
– Kor baigee vėdorėnė? Ar muokykla prisidiejė pri tava kalbuos formavėma?
– Mokiausi Mažeikių antroje vidurinėje mokykloje, lietuvių kalbos mokė Antanas Poškus, šviesios atminties Vaidilutė Barvydienė. Mano mokykliniai metai anuomet dar buvo tarybiniai metai, o Mažeikiai – sparčiai augantis miestas, tad tas „miestietiškumas“ leido šaknis ir į kalbą. Mokykloje, pamokų metu ir su draugais kalbėjau bendrine kalba, namuose – žemaitiškai. O kaip kitaip? Juk ne taip paprasta „naminę“ kalbą mokykloje versti taisyklingąja, o kirčiavimas ir taip kaip botagėlis šokinėja… Mokykloje niekas neakcentuodavo, kad mūsų prigimtinė kalba yra saugotina, kad ji lygiavertė kitoms tarmėms, bet ir nedraudė ja kalbėti. Kartais būdavo ir juoko, kai kuris bendraklasis rašinyje žemaitiškai parašydavo žodį.
– Ar geraa jaustumys, je vėsor Mažėikiūs žemaitėškaa šnekietumi?
– Viešoj vietoj man geriau ir sklandžiau mintis reikšti bendrine kalba. Tada esu tikra, kad visi suprato (ir žemaičiai, ir ne žemaičiai), ką norėjau pasakyti… (juokiasi)
– Vo kaap šnek okrėnėškee?
– Dauguma ukriniškių kalba žemaitiškai. Ir mokytojai (kurie yra vietiniai), ir bibliotekininkė… Tik va, paradoksas, vaikus šeimoje tie patys užkietėję žemaičiai kalbina bendrine kalba (kiek patys moka). Gal nerimauja dėl būsimų rašybos klaidų?
– Ta drosee ar nedrosee būt žemaitio Mažėikiūs?
– Niekas per galvą neduoda, kada noriu ir kaip noriu kalbu, tik stengiuosi į savo kalbą neįsileisti naujai išrastos „mažeikiškių“ tarmės, kurioje ausį rėžiančiai kirčiuojami žodžiai.
GRICIENĖ Genoveita
