Deividas Makavičius išgyvena dėl to, kad atbundančiai gamtai žmogaus įsikišimas kartais trukdo ir ją niokoja. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Pavasaris – gamtos atbudimo metas. Pasitraukus žiemai, gamtoje vyksta dideli pokyčiai: pradeda vegetuoti augalai, parskrenda paukščiai, bunda ir suaktyvėja gyvūnija.
Pirmąjį metų sezoną specifinių darbų atsiranda ir žmonėms.
Šiemet pavasaris nevėluoja
Renavo dvaro direktorius gamtininkas Deividas Makavičius pastebi, kad Lietuva klimatiniu atžvilgiu gera yra tuo, kad turime ryškiai išreikštus keturis sezonus: kur nors atogrąžose jie tokie ryškūs nėra. Gamta ir žmogus taip pat yra prisitaikę prie tų ciklų. Pereinamasis iš vieno ciklo į kitą laikotarpis gali būti įvairus: kalendorius jau rodo pavasarį, o už lango – dar žiema.
Šiais metais pavasaris fenologiniu požiūriu atitinka kalendorinį laiką: praėjusiais metai gamta truputį vėlavo.
Šis pavasaris savo požymiais – įprastas Lietuvos pavasariams. Pirmieji jo požymiai Mažeikių rajone ir šiaurės vakarų Lietuvoje: jau prieš gerą savaitę pasirodė pirmieji sugrįžę paukščiai – vieversiai, varnėnai, šiuo metu intensyviai namo traukia įvairių rūšių žąsys, gervės.
„Bandžiau skaičiuoti – šiuo metu jau yra sugrįžusių per dvidešimt rūšių paukščių. Ir kasdien jų daugėja, didėja parskrendančių paukščių skaičius, nes pirmieji, norėdami užsiimti sau vietą, inkilą, parskrenda pavieniai paukščiai. Tuoj pasirodys ir gandrai: pietinėje dalyje jau vienas kitas yra“, – paukščius vardijo Deividas.
Paukščiai į senas vietas sugrįžta ne todėl, kad atšyla oras, jie reaguoja į šviesą. Ir kai šviesusis laikotarpis pradeda ilgėti, tai yra ženklas grįžti.
Orientuojasi pagal riebalus
Atgyja, pažvalėja ir birželio mėnesį besiruošiantys vesti vaikus žvėrys: jie, per žiemą laikęsi kartu, pradeda atsiskirti nuo bandų ir gyventi atskirai.
Iš savo olų jau landžioja per žiemą miegoję barsukai, usūriniai šunys. Žiemą miegantys žvėrys pavasarį pajunta ne tiek dėl šilumos, bet pagal riebalų kiekį organizme: kai visiškai sumažėja jų kiekis, organizmas duoda signalą, kad nedaug liko maisto, tad reikia keltis eiti jo ieškoti.
Jei žvėrys nebūna sutrikdyti miego metu, jie atsibunda, kai prasideda pavasaris. Pavyzdžiui, žiemą pažadinti ir vėl sumigę šikšnosparniai gali atsibusti daug anksčiau ir žūti.
„Žmonėms žiemos metu iš smalsumo nereikėtų trukdyti miegantiems gyvūnams, nes atbudimas jiems yra labai sunkus: panašiai kaip žmogui po gilios narkozės“, – pasakojo D. Makavičius.
Pasak jo, pakrūmėse jau galima rasti kailio kuokštų: tai reiškia, kad šeriasi ir į vasarinį apdarą lenda kiškiai.
Nežinomų neskinti
Iš žiemos sąstingio, pašalo jau išsilaisvinęs paviršinis dirvožemio sluoksnis, tad vegetaciją pradėjo augalai: jie traukia drėgmę, mineralines medžiagas. Iš klevų jau teka sula, šiomis dienomis jos turi atsirasti ir beržuose.
Triskiautės žibuoklės dar nežydi, bet žiedų užuomazgos jau matyti, tad per artimiausią savaitę saulėkaitoje turėtų pasirodyti pirmieji jų žiedai.
Violetiškai rausvais žiedais jau žydi, bet lapų dar neišskleidė vienas nuodingiausių Lietuvoje augalų – paprastasis žalčialunkis: nuodingos visos šio augalo dalys, o pusė saujos jo uogų – mirtina dozė suaugusiam vyrui.
„Tokio augalo geriau neskinti ir nemerkti į vazą. Ir iš viso: jeigu augalai nepažįstami, geriau jų į namus nesinešti, o pasidžiaugti ten, kur jie auga“, – patarė D. Makavičius.
Džiaugiasi ir žmonės
Sulaukę pavasario džiaugiasi ir žmonės: parsineša ir pasimerkia karklo ar beržo šakelę. Kad gamtinio kraštovaizdžio jie pasiilgę, matyti ir iš padidėjusio mažeikiškių srauto pavenčiuose.
Nutirpus sniegui, atsiveria visos po juo buvusios „grožybės“.
„Gerai, jeigu tai organinės kilmės atliekos: vaisių žievės, šunų kakučiai, – jie į gamtą susigers. Kas kita – žmogaus sukurtos šiukšlės: įvairi tara, pakuotės ir panašiai, tad kol žolė nesužėlusi ir jie gerai matyti, reikėtų šiukšles surinkti, apsivalyti. Ne veltui balandžio mėnesį įprasta tvarkytis“, – pastebi D. Makavičius.
Sodininkai jau pradeda ant palangių daiginti daržoves, dažniau važinėti į savo sklypus, nors ką nors daryti su dirvožemiu dar per anksti.
Ugniagesiai susiduria su kasmetine bėda – padegamos paupių pievos, taip pažeidžiama ir keičiasi per šimtmečius susiformavusi augalija: vietoj pievų atsiranda tokių rūšių augalų, kuriuos nudeginus jie labai greitai vėl atsigauna.
„Jei anksčiau natūralioje pievoje galėjai suskaičiuoti per penkiasdešimt ir iki šimto augalų rūšių, tai dabar jų – mažiau nei dešimtadalis“, – apgailestavo pašnekovas.
Negeras ir perdėtas žmogaus domėjimasis jau perinčių paukščių lizdais: tai gali išbaidyti paukščius.
Kaip apsaugoti?
D. Makavičius pažymi, kad norint prisivilioti paukščių, reikia jiems kalti inkilėlius: kai kurie jų neprižiūrimi pasidaro nebe sandarūs, sutrešta, nukrinta. Šią žiemą siautėję vėjai išvartė daug sausuolių, kuriuose buvo drevės, uoksai, tad neliko vietos juose perėjusiems paukščiams.
Vieni inkilai keliami paukščiams, kuriuos žmonės nori stebėti – tai dažniausiai būna varnėnai, kurie vabzdžių ar kitokių kenkėjų skrenda ieškoti kitur. Tie, kurie surenka kenkėjus apie namus, nemėgsta, kai juos stebi, tai zyliniai paukščiai, dažniausiai – didžioji ir mėlynoji zylės.
Kiekvienai paukščių rūšiai reikalingi skirtingi inkilai. Visi jie turi būti iškelti saugiai – geriausia keturių metrų aukštyje, kad iki inkilo nebūtų šakų, medžiai su inkilais turėtų būti atokiau vienas nuo kito, kad plėšrūnai jų nepasiektų vaikščiodami laja.
Geras būdas apsaugoti inkilo gyventojus – prie landos pritaisyti ją prailginantį to paties skersmens vamzdelį: paukštis pro ją pralenda, o plėšrūno letena paukščių nepasiekia.
Reikalavimai inkilams
Inkilėlio vidus turėtų būti neobliuotos medienos, šiurkštus, kad paukščiukai lipdami į viršų turėtų kur įsikibti. Kad ilgiau laikytųsi, inkilo išorę galima impregnuoti, bet nekenksmingomis medžiagomis, nudažyti taip pat nekenksmingais, drėgmei atspariais dažais: jie neturi būti ryškūs. Stogelį patartina apskardinti.
Zylių inkilus rudenį reikėtų išvalyti, kad nesikauptų kenksmingos medžiagos ar parazitai, tad stogelį geriau padaryti atidaromą. Varnėnai lizdus išsivalo patys.
Varnėnų inkilo landa turėtų būti 4,5–4,7 centimetro, vidaus aukštis – 32–35 centimetrai, zylės atitinkamai – 3,4 ir 20–27 centimetrų. Naminei pelėdai reikės didesnio inkilo: landa 20 centimetrų, aukštis iki pusės metro.
D. Makavičius priminė, kad šiuo metu pradeda neršti žuvys, tad žmonės neturėtų jų baidyti: neršto metu kai kuriose šalyse net neleisdavo skambinti varpais ar juos labai pritildydavo.
