Nuor. iš asmeninio archyvo
Pamestinukė kalytė Mina, kentusi alkį ir vienatvę, naujus namus surado mūsų rajone – vienkiemyje gyvenančios Loretos Dimienės šeimoje.
Liesas, nuplikęs, bado iškankintas šuns kūnas, kurį liečiant buvo galima suskaičiuoti visus kaulelius, dabar pasidengė kailiu, o iš stačių ausų ir blizgančių akių galima spėti, kad Mina pagaliau laiminga.
Loreta įsitikinusi: Minos atsiradimas Dimų šeimos namuose buvo nulemtas likimo.
Minos (laikinojoje prieglaudoje dėl savo išvaizdos ji buvo vadinama Smilga) kelias į mūsų rajoną buvo ilgas. Apie mėnesį su prieglaudos darbuotojais buvo derinamos būsimos šuns gyvenimo sąlygos, laukiama, kol gyvūnas bent šiek tiek sustiprės.
Viskas prasidėjo nuo to, kai Loreta viename iš socialinių tinklų pamatė išsekusios kalytės nuotraukas ir sužinojo jos istoriją.
Šungaudžių sugauta Mina į Kaune įsikūrusią „Lauros prieglaudėlę“ buvo atvežta iš Marijampolės rajono. Laikinieji globėjai išplatino kalytės nuotraukas, prašydami padėti gyvūnui. Miną apžiūrėję veterinarai teigė, kad šuo jokių rimtesnių sveikatos sutrikimų neturi, nors jo snukutis buvo apibraižytas, o kūnas labai sulysęs. Jie spėjo, kad kalytė – apie pusantrų metų amžiaus šveicarų aviganio ir laikos mišrūnė.
Visa ši informacija neleido Loretai nurimti – įstrigo liūdnos šuns akys, nuleistos ausys, nuo bado išsekęs kūnas…
Plačiau skaitykite penktadienio laikraštyje.
Loreta tegul tau sekasi visur ir visada, nes tu be galo geros širdies, šaunus žmogus.