Nuotrauka iš bibliotekos archyvo
Keičiasi epochos, o žinių šviesulys – knyga – išlieka. Nors ir deginama, naikinama, bet kartu visada saugoma, kažkur slepiama. Biblioteka yra tarsi šventovė, kurioje sukauptos žinios ir išmintis.
Mums, sediškiams, nusišypsojo laimė sulaukti Sedos miestelio bibliotekos aštuoniasdešimtmečio. Artėjant jubiliejui pagrindinės organizatorės: Loreta Mickienė, Janina Kelerienė, Zita Kudienė, aktyviai ir kantriai kvietė į šventę savo skaitytojus – ir ne tik nuolatinius, bet ir tuos, kurie galbūt skaito rečiau. „Ateikite į renginį. Juk geriau, negu sėdėt prie televizoriaus…“ – ragino darbuotojos. Jos tiki, kad popierinės knygos niekas nepajėgs pakeisti virtualia kompiuterine knyga.
Kas gali pamiršti patį pirmąjį prisilietimą prie knygos viršelio, atverstą pirmąjį puslapį su raidėmis ir paveikslėliais? Tai nepamirštama.
Kartais suabejojama: ar gali renginiai palengvinti žmogaus gyvenimą, sustiprinti jį? Juk tenka įdėti daug pastangų, kad įsivyrautų jauki atmosfera, išsiskleistų susirinkusiųjų širdies šiluma.
Biblioteka savo šventines duris pravėrė ir mums, mažo miestelio gyventojams. Kiekvieną ateinantį darbuotojos pasitiko su šypsena. Iškart matai, jauti ir supranti, kad esi laukiamas, savas. Tik įžengus „pagavo“ ypatinga šventės nuotaika. Aplinka buvo išradingai apsupta liaudies menininko Evaldo Kareivos įdomiais medžio drožiniais-skulptūromis.
Renkasi žiūrovai. Matosi, kad patys ištikimiausi. Kiek jų dar ateis? Patalpa nedidukė, bet sėdimų vietų, regis, nemažai. Viskam pasiruošta. Minutės skuba. Pagaliau visos vietos užimtos.
Atvyko buvusios ilgametės bibliotekos darbuotojos: Eugenija Timofejevienė su savo sūnumi kunigu Kęstučiu, Jovita Petrikienė, Valė Draukšienė, Sedos miesto seniūnė Audronė Dipševičienė, svečiai iš Mažeikių, seimo nario Valiaus Ąžuolo padėjėja Reda Šiaulienė.
Renginys prasidėjo tiksliai numatytu laiku. Negalima patikėti, kaip čia dabar? Minutė į minutę. Iš ko pažinsi žemaitį? Iš lėtumo, vėlavimo. O čia – punktualiai.
Ekrane nušvinta užrašas, išskaptuotas E. Kareivos medžio drožinyje: „Sedos bibliotekai – 80“. Tai – liaudies menininko dovana.
Girdime L. Mickienės balsą ir ekrane matome Sedos bibliotekos istoriją atspindinčius vaizdus ir nuotraukas. Vienas po kito praslenka, keičiasi įdomūs įvykiai, renginiai, juose dalyvavusių suaugusių žmonių ir vaikų veidai. Tai vis šios bibliotekos gyvenimas. Pasakojama istorija konkreti, aiški, neįkyri, nenuobodi. Sakiniai lakoniški, o praeities įvykiai – svarbiausi.
Kas iki šiol nežinojo mūsų miestelio bibliotekos istorijos, turėjo puikią progą susipažinti.
Antra dalis – šventinis klasikinės dainos vakaras. Atvirai pasakius, nesitikėjome Andželos Mickutės, kuri, pasirodo, yra buvusi sediškė. Tai nuteikė dvigubai maloniai. Jai akomponavo profesionalus muzikantas-improvizatorius Kęstutis Paulaitis. Švelni, lyriška, ritminga muzika ir gyvybingas, linksmas sopranas – šis kontrastas tiesiog užbūrė, o dar nuostabios dainos… Pasijutome persmelkti gražaus balso, dainavimo laisvumo ir šilumos.
Gėlės, dovanos, palinkėjimai, plojimai, palydimi trumpų, įdomių prisiminimų, ir oficialus raštas nuo seimūno V. Ąžuolo.
Atvirai buvo išreikštas noras ir palinkėjimas sulaukti bibliotekos 100-mečio. Jubiliejinis 80-metis nedvelkė senatve.
Šis kultūringas paminėjimas pažadino norą visus apkabinti: organizatorius, atlikėjus, susirinkusius… Taip ir padariau.
Tik čia dar ne pabaiga. Padėkojusios už sveikinimus ir dovanas, bibliotekos šeimininkės pakvietė visus prie vaišių stalo. Tai buvo dar viena staigmena vėjuotą gruodžio pavakarę. Vaišių stalas atitiko advento dvasią – nieko netrūko ir buvo skanu. Už vaišes buvome dėkingi sumanioms pagalbininkėms Genoveitai Griciuvienei ir Danutei Mickienei.
Ši jauki aplinka dar labiau sušildė, klausėmės įspūdžių, atsiliepimų, patarimų ir prisiminimų.
Bertas RAUDVILAS,
teatro režisierius, rašytojas
