Akmenės sporto klubą „Energija“ lankanti 18-metė mažeikiškė Valerija Žukova ką tik apgynė teisę baltą karatė kimono apjuosti juodu pirmojo dano diržu.
Valerija – pirmoji šiame klube sportuojanti mergina, kuri tokį meistriškumo lygį pasiekė vos baigusi vidurinę mokyklą.
Kaimyninio Akmenės rajono laikraščio „Vienybė“ reporteris mažeikiškiams siūlo ta proga parašytą interviu.
– Kaip atsidūrei „Energijos“ klube?
– Klube atsidūriau per brolį ir tuo labai džiaugiuosi. O startas įvyko Mažeikiuose, karatė klube „Kaminaris“.
– Ar siejai save su karatė prieš atvykdama treniruotis į Akmenės „Energiją“? Ir dabar, kada juodas diržas pasiektas?
– Karatė treniruotes pradėjau lankyti nuo pirmos klasės. Dabar, kai tikslas pasiektas, ir toliau siesiu savo gyvenimą su šiuo sportu. Per visus metus, kiek sportuoju, buvo išlieta daug prakaito salėje, ruošiausi, mokiausi, kartojau, ką išmokusi, ir labai labai norėjau tokio įvertinimo. Dabar jaučiuosi tvirta ir verta savo juodojo diržo.
– Ar per visą laiką nebuvo akimirkų, kada turėjai save versti vykti į treniruotes? Juk ne vienas jaunuolis, net puskelės nepasiekęs, numoja ranka, sakydamas, kad sunku, pavargo, nebeįdomu… Kaip tokiomis akimirkomis save užkurdavai?
– Per paskutinius šešerius metus nebuvo kilę minčių, kad geriau patingėčiau, nenorėčiau važiuoti į treniruotę. Buvo dienų, kai dėl mokslų neišeidavo atvažiuoti, tada tik gailėdavausi, kad namų darbų nepadariau ar kontroliniam darbui nepasiruošiau anksčiau.
– Kokie momentai „Energijos“ klube labiausiai įsiminė?
– Klubo stovykla pušyne, kurioje buvo sulaužyta mano pirmoji lentutė. Tai, kad turėjau galimybę pamatyti, kaip aukščiausio lygio sportininkai ruošiasi Europos, pasaulio čempionatams. Pasiruošimas Lietuvos ir Europos čempionatui.
– Per savaitę – trys treniruotės. Tris kartus – į Naująją Akmenę ir atgal į Mažeikius… Kas motyvavo labiausiai?
– Motyvacijos aš turėjau pakankamai, o palaikymo gavau iš tėvų. Džiaugiuosi, kad tėvai turėjo galimybę mane vežioti.
– Įtraukėte į karatė treniruotes ir tėtį. Visą tą laiką jis buvo šalia. Ypač paskutinį pusmetį, rengiantis Lietuvos, paskui Europos čempionatui. Ką tau reiškia tėčio buvimas šalia, treniruotėse?
– Man tai reiškia labai daug, kadangi tėtis visada buvo šalia, jaučiau begalinį palaikymą, kartais ir pasipykdavome.
– O kaip į jus, tris karatistus, žiūri mama?
– Mama visada mus palaikė ir palaiko, tačiau dėl visko jaudinasi labiau negu mes.
– Ar teko panaudoti treniruotėse išmoktų dalykų praktikoje? Ar buvę bendraklasiai, giminaičiai žino, kuo laisvalaikiu užsiimdavai Naujojoje Akmenėje?
– Niekada dar neteko panaudoti treniruotėse išmoktų dalykų mokykloje ar už treniruočių salės ribų. Tačiau visi: ir buvę bendraklasiai, ir giminaičiai – tikrai žino, kuo užsiimu.
– Ką radai ir dabar palieki „Energijos“ klube?
– Atradau Mokytoją. Jis yra ne tik Mokytojas, bet ir ramstis, su juo galiu pasidalyti savo sėkmėmis ir ne tik, ir visada sulauksiu patarimo. Taip pat atradau daug bendraminčių, gavau daug žinių, įgijau pasitikėjimo savimi, tikiuosi, kad palieku gerus prisiminimus apie save šitame klube, visada gera bus čia sugrįžti.
– Šiais metais tapai Lietuvos vicečempione. Pavyko startuoti Europos čempionate. Kokios svajonės? Studijos?
– Planuoju įgyti man patinkančią specialybę ir siekti aukštesnių rezultatų karatė.
Kalbėjosi
Ramūnas ŽIMANTAS
Nuotr. iš klubo archyvo
