Būkime pilietiški! Nepaisant visų mūsų skirtumų…

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Suskaičiuotos dienos liko iki savivaldos rinkimų, kai Lietuvos žmonės rinks vietos valdžią. „Ir vėl rinkimai“ – atsidus ne vienas. Daugeliui išsirinkti tinkamą partiją ar judėjimą yra didelis galvos skausmas, o kitas abejingai mostels ranka – „netikiu nė vienu“.
Rinkimai, mano manymu, išryškina tikėjimo stoką, baimę ir abejingumą. Labai dažnai nusivylimas ir abejingumas gimdo pasyvumą, o kartais ir pyktį. O pyktis, kaip žinia, ne kuria, jis griauna, naikina visas galimybes ieškoti, svajoti, džiaugtis, eiti į priekį. Nusivylusiam ir niekuo netikinčiam ar nepasitikinčiam žmogui sunku pamatyti pasaulį kitokį. Pripažįstu, labai dažnai rinkimai nuvilia, bet kartu jie suteikia galimybę mums visiems pasijusti, kad ir kaip paradoksaliai nuskambės, darbdaviais. Taip, būtent mes, rinkėjai, įdarbiname ir leidžiame dirbti politikams.
Lietuvos Konstitucijoje lakoniškai, bet labai aiškiai parašyta: „Lietuvos valstybę kuria Tauta“. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų sprendžia, kas ir kokią Lietuvą kurs.
Gyvenime mes visuomet turime galimybę rinktis. Šiuo atveju pasirinkimas labai aiškus: leisti spręsti kitiems ar patiems imtis iniciatyvos? Į šį klausimą turime kiekvienas atsakyti sau.
Dirbdamas įvairiose institucijose pastebėjau, kad Lietuvoje žmonės vengia kalbėti apie savo politinius įsitikinimus. Ši tema tarsi nepatogi, neverta dėmesio. Neretai tai susiję ir su nenoru turėti problemų darbe, ypač jeigu tu esi valstybinės institucijos darbuotojas. Noriu tikėti, kad tokia situacija Lietuvoje keisis. Turi atsirasti daugiau tolerancijos kitaip besielgiančiam, atrodančiam ar mąstančiam žmogui. Mes visi skirtingi, bet mūsų skirtumai gali padaryti visus mus, mūsų šalį stipresnę, turtingesnę ir gražesnę.
Rašydamas šias eilutes, prisiminiau savo gerą bičiulį gruziną, kuris savo sąmoju ir pavydėtina iškalba mane labai žavi. Vieną vakarą  jis pasakė tostą, kurį noriu jums trumpai atpasakoti. Tikiuosi, atleisite šių eilučių autoriui už šį lyrinį ir gal kiek asmenišką nukrypimą.
Tostas buvo sakomas visiems už stalo sėdintiems draugams. Kiekvienam iš jų buvo randami vis kiti žodžiai. Tuomet jis pasakė taip:
„Tu taip myli savo šalį, kad ir mums, gruzinams, Lietuva tapo artima ir brangi. Tau ne vis vien žmonių likimai, o toks žmogus arti Dievo. Tu gerbi draugus, o Kaukaze tai labai vertinama. Nežiūrint šalį užgriuvusių nemalonumų, nepuoli į neviltį, bet kovoji. Tai mes labai vertiname, nes kovoti mums tenka visą gyvenimą. Tu labai myli šeimą, o tai tas pats, kas mylėti Tėvynę.“
Nepaprasti ir kokie taiklūs žodžiai! Nepaisant visų mūsų skirtumų ar įsitikinimų, mes visi mylim, gerbiam, dirbam, įveikiam negandas ir sunkumus, glaudžiam ir bučiuojam vaikus. Tai ir yra tikroji gyvenimo esmė.
Tikiu, kad jeigu šiandien nesiseka, tai būtinai pasiseks rytoj. Tikėkime. Būkime savimi. Nebijokime keisti ir keistis.

Rosvaldas GORBAČIOVAS,
Mažeikių krašto gerbėjas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*