Kelionės po Turkiją akimirka, Selcuk miestas. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Buvusi mažeikiškė Živilė Diminskytė jau ketverius metus gyvena Turkijoje, Stambule. Šiame mieste ji dirba anglų kalbos mokytoja. Gyvenimas Turkijoje ir turkų kultūra Živilei patinka, o pirmąją pažintį su Stambulu ji vadina meile miestui iš pirmo žvilgsnio.
Daug šalių apkeliavusi, kai kuriose iš jų gyvenusi buvusi mažeikiškė niekada nepamiršta savo lietuviškų šaknų.
Pirmoji kelionė – spontaniška
Ž. Diminskytei šiek tiek pažinti turkų kultūrą teko jau Lietuvoje – ji Vilniaus universitete kurį laiką studijavo lietuvių filologiją ir turkų kalbą. Tai tapo paskata pirmąjį kartą apsilankyti Stambule: buvo įdomu pagaliau nuvykti ir pamatyti šalį, apie kurios kalbą ir kultūrą mokėsi.
Į šią kelionę ji leidosi būdama 19 metų. Živilę skatino tėvai, kurie kelis kartus jau buvo atostogavę Turkijoje ir jiems ten labai patiko.
„Reikia paminėti, kad šią kelionę suplanavau spontaniškai. Iš pradžių tikėjausi, kad kas nors iš draugų prisijungs, bet tuo metu visi buvome studentai ir daugelis taupė pinigus. Todėl į Stambulą išvykau viena“, – atsiminimais dalijasi Živilė.
Meilė miestui – iš pirmo žvilgsnio
Pašnekovė prisimena: pirmieji įspūdžiai šiame mieste – nepamirštami.
„Atsidūrus tose senovinėse Stambulo gatvelėse, apėmė keistas jausmas, lyg jau esu čia buvusi, lyg būčiau po daug metų sugrįžusi namo.
Ir dabar, jau praėjus 9 metams po pirmosios kelionės į Turkiją ir pabuvojus daug pasaulio šalių, niekad daugiau nepatyriau tokio jausmo – tik šiame mieste“, – pasakojo Živilė.
Stambulas mažeikiškei nuo pat pradžių atrodė savas, o žmonės – artimi, draugiški. Svečių namuose, kuriuose ji apsistojo, buvo daug panašių keliautojų. Jau pirmąjį vakarą Živilė susidraugavo su grupele „Erasmus“ studentų, tad visas kelionės dienas leido drauge su jais. Susidraugavo ir su šiuose svečių namuose dirbančiaisiais, tad jie jau po kelių dienų merginai pasiūlė likti čia dirbti. Tačiau tuo metu tam nebuvo galimybių – Živilė ketino tęsti studijas Lietuvoje.
„Manau, kad ši pirma kelionė ir buvo priežastis, kodėl dabar gyvenu Turkijoje. Tai buvo kaip meilė miestui iš pirmo žvilgsnio ir nuo tada niekuomet negalėjau jo pamiršti“, – apibendrino moteris.
Grįžo savanoriauti
Praėjus metams, Živilė rado priežastį grįžti į Turkiją: įsitraukė į savanorystės projektą, kuris ją dviem mėnesiams nubloškė į šios šalies sostinę Ankarą.
„Tai buvo nuostabi tikro gyvenimo Turkijoje patirtis. Aš ir kiti 9 savanoriai iš skirtingų Europos šalių dirbome dienos centre su gatvės vaikais. Organizavome jiems visokius užsiėmimus ir mokėme paprasčiausių gyvenimiškų dalykų“, – pasakojo Živilė.
Projektas buvo išties turiningas: kiekvieną rytą Živilė lankė turkų kalbos kursus, kartą per savaitę lankėsi miesto ligoninėje, kur pusę dienos žaisdavo su neįgaliais vaikais, kad jų mamos turėtų nors šiek tiek laisvo laiko. O savaitgaliais su kitais savanoriais keliavo į kitus Turkijos miestus, nes visiems buvo įdomu tyrinėti šią šalį.
Ketveri metai Airijoje
Iškart po projekto Živilės keliai pasuko į Airiją, Dubliną. Tai nebuvo jos svajonių šalis, tiesiog taip susiklostė gyvenimo aplinkybės.
„Tuo metu jau buvau metusi studijas Vilniaus universitete, nes, kad ir kaip mane domino turkų kalba, didžioji mano studijų dalis apėmė lietuvių filologiją. Ir jau po metų studijų universitete nusprendžiau, kad tai – ne man. Nemačiau prasmės studijuoti to, kas man nebuvo įdomu“, – pasakojo Živilė.
Metusi studijas universitete, liko jam įsiskolinusi, tad nusprendė, kad būtent Airijoje pavyks greičiau užsidirbti ir grąžinti skolą.
Vis dėlto gyvenimas šioje šalyje greitai „įtraukė“, Živilė sutiko naujų draugų ir pasiliko ten ketveriems metams.
Moteris prisipažįsta, kad šis gyvenimo laikotarpis taip pat davė daug: „Dirbdama viešbučio registratūroje, gerai įvaldžiau anglų kalbą, nes nuolat reikėjo bendrauti ne tik su airiais, bet ir su anglais, amerikiečiais. Išgirdau įvairių akcentų, rašiau ir atsakinėjau į milijonus elektroninių laiškų, taip pat skambučių, todėl dabar galiu suprasti net keisčiausią akcentą. Tai galbūt ir lėmė, kad, nusprendusi gyventi Turkijoje, pasirinkau mokyti anglų kalbą.“
Mokytojavimo pradžia
Pasak pašnekovės, ji visada žinojusi, kad jai patiks mokytojauti. Tad nusprendusi vykti į Stambulą pradėjo lankyti TEFL (teaching english as a foreign language) kursus, po kurių gavus diplomą duodamas leidimas ne angliškai kalbančiose užsienio šalyse mokyti šios kalbos.
Įsikūrusi Stambule, darbą susirado per vieną dieną.
„Atsispausdinusi savo CV nunešiau į mokyklą, esančią arčiausiai namų. Kitą savaitę jau mokiau 15 studentų klases. Nuo pat pradžių anglų mokytojos darbas man labai patiko. Pirmas tokio pobūdžio darbas dėl gausaus studentų būrio buvo varginantis, tačiau kartu labai įdomus“, – pasakoja moteris.
Ieškojo geresnių galimybių
Ž. Diminskytė šiuo metu anglų kalbos moko ketverius metus – nuo tada, kai atvyko į Stambulą. Jos pasakojimu, Stambule anglų kalbos mokymo darbą galima susirasti gana greitai. Todėl pirmajame darbe neužsibuvo – įgavusi patirties, pradėjo ieškoti geriau apmokamo darbo ir mažesnio krūvio.
„Šiuo metu su kolegomis mokome privačiai, pokalbis su mokiniu vyksta „vienas ant vieno“, praktikuojamas tik kalbėjimas“, – pasakoja moteris.
Jai šis darbo pobūdis labai patinka, nes, jos nuomone, būtent šis aktyvus anglų kalbos mokymas yra efektyviausias. „Labai svarbu paminėti, kad kalbant mes kartu ugdome klausymo įpročius, kurie būtent ir lemia, kaip greitai ir kaip gerai mes išmoksime užsienio kalbos“, – pastebi Živilė.
Moki kalbą – pažįsti kultūrą
Pašnekovė pastebi, kad kalbos mokymas, kaip ir jos mokymasis, yra tilto statymas tarp dviejų skirtingų kultūrų žmonių – šis tiltas yra statomas tiek tarp mokytojo ir mokinio, tiek tarp dviejų keliautojų, susitikusių svetimoje šalyje ir radusių bendrą kalbą. Taigi, tai yra ir kitos kultūros pažinimas – moters pastebėjimu, kiekvienoje kalboje daug visokių tik jai būdingų posakių, kurių į kitą kalbą taip paprastai neišversi, yra sunkiau ieškoti atitikmens. Šie posakiai išreiškia tos šalies žmonių gyvenimo būdą, kultūrą, pasaulėžiūrą, mąstymą ir kt. Kuo labiau įsigilini į kalbą, tobulėja tavo žinios, tuo labiau imi suprasti kitos šalies žmones, imi mąstyti kaip jie.
„Laisvai pradėjusi kalbėti angliškai, pradėjau daug geriau suprasti, kaip mąsto airiai, o dabar, praėjus ketveriems metams, kai gyvenu Turkijoje, dažnai juokauju, kad jaučiuosi kaip turkė ir dalis manęs jau yra turkiška.
Viena įsimintiniausių Živilės kelionių – po Maroką. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Manau, kad manyje yra trys dalys. Viena, žinoma, lietuviška. Lietuviškai kalbėdama jaučiuosi lietuvė. To labai pasiilgstu, nes didžiąja dalimi jaučiuosi kaip pasaulio pilietė – nes kasdien kalbu angliškai su draugais ir kolegomis“, – mintimis dalijosi Živilė.
Ji pastebi: likusi jos dalis yra turkiška, nes čia jaučiasi sava, o pravėrus burną, jau išlenda ir vietinės gyventojos akcentas. Tai, kad kartais, pabendravus su turku, jis sako: „Atsiprašau, galvojau, kad jūs užsienietė“, – rodo, kad tiltas tarp jos ir vietinių gyventojų jau pastatytas.
Keliavimas praplėtė akiratį
„Santarvės“ pašnekovė yra lankiusis daugelyje Europos šalių, yra buvusi Maroke, Tailande, Indonezijoje, Malaizijoje ir Amerikoje. Jos tikslas – aplankyti kuo daugiau šalių, susipažinti su kuo daugiau kultūrų. Ž. Diminskytės teigimu, keliavimas jai labai padėjo praplėsti akiratį.
„Keliaudama ir gyvendama užsienyje pastebėjau, kad tiek turkai, visą gyvenimą gyvenantys savo šalyje, tiek lietuviai Lietuvoje, tiek nekeliaujantys airiai mąsto panašiai – jie pilni visokių stereotipų“, – pastebi pašnekovė.
Ir priduria: lietuviai apie turkus irgi turi įvairių įsivaizdavimų, kurie dažniausiai neatitinka realybės. Tarkim, yra prisiklausę visokiausių blogų istorijų apie liūdnai pasibaigusias lietuvaičių santuokas su musulmonais, kai atimami vaikai ir pan. Pašnekovė yra susidūrusi su nuostatomis, kad arabiškų šalių gyventojai – musulmonai ir teroristai.
Realybė kitokia – kaip jau minėjo anksčiau, dauguma turkų yra šilti, malonūs žmonės. Be to, jie nėra religingi – 50 proc. Turkijos gyventojų yra netikintys ir laiko save moderniais europiečiais.
Pasak Živilės, pakeliavus, praplėtus akiratį ateina suvokimas, kad kiekvienoje šalyje galima rasti ir gerų, ir blogų žmonių. Užsimezga draugystė ir suprantama, kad visur žmonės yra tokie patys. Ir apibendrina: kiekvienas žmogus turi būti vertinamas kaip atskira dalis, o ne pagal savo odos spalvą, kilmę, religiją.
Aplanko gimtąją šalį
Ž. Diminskytė, jau daug metų gyvenanti užsienyje, nepamiršta ir gimtosios šalies ir į ją reguliariai sugrįžta.
„Iš Lietuvos labiausiai pasiilgstu šeimos narių ir maisto. Susitinkame 2 ar 3 kartus per metus, todėl sugrįžusi stengiuosi kuo geriau praleisti laiką, išgyventi kiekvieną akimirką… Galiu valandų valandas šnekučiuotis su tėvais ir sese“, – kalbėjo Živilė.
Pašnekovė pasakojo, kad grįžusi visada peržvelgia nuotraukų albumus, labai mėgsta prisiminti šeimos istoriją.
Ji pastebi: grįžimas į Lietuvą, žinoma, jaučiasi kaip grįžimas namo, tačiau labiau kaip grįžimas į praeities namus – į vaikystę, paauglystę. Kadangi išvyko į užsienį 20-ies, tai savo, kaip suaugusio žmogaus, prisiminimų čia nesukūrė. Tad grįžus apima nostalgiškas jausmas: prisimena kiemą, kuriame žaidė, savo pradinę mokyklą, gimnaziją…
Neužmiršta kalbos ir tradicijų
Živilė sakė, kad svetur būdama ji ypač pasiilgsta miškų, ežerų, Baltijos jūros ir kopų. Kadangi iki 7-erių metų jos šeima gyveno Klaipėdoje, daug laiko praleisdavo prie jūros.
„Pasiilgstu to nepaliesto gamtos grožio. Todėl, kai pasakoju apie Lietuvą, visada paminiu mūsų paplūdimius ir Nidos kopas. Labai myliu laukinę gamtą, joje pailsiu, atsigaunu.
O Turkijoje beveik visi paplūdimiai privatizuoti“, – pasakojo mažeikiškė.
Taip pat ji su nostalgija prisimena lietuviškas dainas ir poeziją. Pašnekovė savo užsieniečiams draugams pasakoja Lietuvos istoriją, ja didžiuojasi – juk LDK kažkada buvo didelė valstybė iki pat Juodosios jūros. Jai svarbu nepamiršti ir lietuvių kalbos, tad norėtų, kad vieną dieną jos vaikai kalbėtų lietuviškai. Taip pat Živilei bus svarbu kitai kartai perduoti lietuviškas tradicijas.
įpročius, kurie būtent ir lemia, kaip greitai ir kaip gerai mes išmoksime užsienio kalbos*“, – pastebi Živilė.
Kalbas*?