Černobylio apylinkės – lyg nematomo karo zona

Jonas Sidabras (kairėje) avarijos likvidatoriams kiekvieną
vakarą demonstruodavo kino filmus.

„Gamta graži, oras – puikus, tačiau visur tuščia ir tave slegia mintys, jog žinai, kad kažkas negerai, bet tu to nematai“, – taip penkių mėnesių darbą Černobylio atominės elektrinės avarijos zonoje apibūdino Žibikuose šiuo metu gyvenantis Jonas Sidabras. Ten jis praleido penkis mėnesius – dirbo kino mechaniku, fotografu, elektriku.

Padėjo įgyta specialybė

Prieš tiek metų tik trisdešimtmečio slenkstį peržengęs vyras, kuris tuo metu dirbo Namų statybos kombinate statybininku, sulaukė kvietimo su dokumentais atvykti į tuometinį sovietinį karinį komisariatą, įsikūrusį M. Pečkauskaitės gatvėje.
„1988 metais, kai po avarijos buvo praėję dveji metai, mes jau žinojome, kas tai yra, kokie ten slypi pavojai, tačiau išsisukti nuo komandiruotės į Černobylį negalėjau. Žmonės kalbėjo, kad už tokią galimybę reikalingam žmogui reikėjo duoti apie aštuonis šimtus rublių. Tai buvo dideli pinigai. O ir kaip spėsi susiorientuoti, kai viskas vyko akimirksniu: vieną dieną gavau šaukimą, antrą dieną stojau prieš daktarų komisiją, trečią – išvažiavau“, – pasakojo žibikiškis.

Likvidatorių dvasią palaikydavo lozungas „Žygdarbio vieta – Černobylis“.

Dar prieš sovietinę armiją Kaune įgyta kino mechaniko specialybė J. Sidabrui padėjo tris kartus – iki tarnybos sovietinėje armijoje jis spėjo du mėnesius padirbėti kino mechaniku Mažeikiuose veikusiame „Draugystės“ kino teatre, armijoje taip pat dirbo kino mechaniku, o kai pašaukė po armijos į karinius mokymus Kaliningrade, ir ten kino mechaniko specialybė pravertė. Ir tuomet, kai mažeikiškis nuvyko į už 15 kilometrų nuo elektrinės avarijos vietos esantį Sečiankos kaimelį, jis buvo paskirtas kino mechaniku, o taip pat – bataliono fotografu.
J. Sidabras kartu su dar aštuoniais mūsų rajono gyventojais, iš kurių du buvo rusų tautybės vyriškiai, savanoriais pasiprašę į avarijos likvidavimo darbus, Černobylyje tarnavo tarp daugiau nei dviejų šimtų žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Kaliningrado srities. Visi jie sudarė Pabaltijo autobatalioną, kuriam vadovavo leitenantas estas.

Į elektrinę nesiverždavo

Batalionas buvo įkurdintas buvusio kolūkio centro gyvenvietėje. Čia buvo didelis bendrabutis, parduotuvė, kultūros namai su didžiule aktų sale, kur J. Sidabras kiekvieną vakarą demonstruodavo kino filmus. Ir tušti namai. Iš šio kaimelio matydavosi Černobylio AE kaminai. Elektrinės fotografuoti neleisdavo, nors atvykėliai ir patys ten nesiverždavo. Tiesa, kelis kartus J. Sidabras buvo nuvažiavęs iki elektrinę juosiančios tvoros ir padarė kelis kadrus.
„Mūsų bataliono užduotis buvo važiuoti į didžiulius technikos kapinynus, kur matydavome paliekamas ugniagesių cisternas, šarvuočius ir kitas transporto priemones, ir matuoti atvežamos žemės bei įvairių buities daiktų, kuriuos juose laidodavo, radiaciją. Vienas mažeikiškis, kuris dirbo ekskavatorininku, per pusantro mėnesio gavo pavojingą radiacijos dozę ir buvo išsiųstas į namus“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovas.

Už darbą Černobylio AE avarijos vietoje žibikiškiui buvo įteikta padėka.

Apie savo darbą J. Sidabras kalbėjo, kad tai buvę lyg atostogos – iš ryto su vairuotoju nuvažiuoji už zonos į paštą, paimi laikraščius, tarp kurių buvo ir lietuviškų, ir latviškų, ir estiškų, laiškus, užsuki paimti naujų kino juostų ir viską parveži į kaimą.
Avarijos likvidatoriai dirbdavo iki pietų, tad laisvo laiko turėjo į valias. Vakarais jie žiūrėdavo filmus, su koncertine programa į Černobylį buvo atvykę ir operos dainininkai iš Lietuvos.

Mašinų neremontuodavo

Pasakodamas apie kasdienę buitį J. Sidabras pažymėjo, kad žmones maitino labai gerai ir viskas buvo veltui, nors kiekvieną mėnesį, be atlyginimo, dar papildomai mokėdavo po šimtą rublių komandiruotpinigių.
„Mineralinis vanduo taip pat buvo veltui – dėžių dėžės sukrautos kareivinėse, imk ir gerk, o štai alkoholio parduotuvėje nebuvo. Tačiau tai nebuvo problema, gerdavo jį kaip pasiutę – įsiveždavo užmaskavę. Eksploatuojamų transporto priemonių niekas netaisydavo – baugu buvo lįsti po mašina, nes ten nuo radiacijos cypdavo dozimetras, kurį turėdavo kiekvienas. Todėl nebuvo nuostabu, kai važiuodavo be stabdžių seni „Kamazai“, nesustoję „nunešdavo“ pakelės būdelę“, – pasakojo avarijos likvidatorius.

Prie kiekvieno tuščio kaimo buvo įrengti skydai, įspėjantys apie čia apsilankius gresiančią atsakomybę.

Visa zona apie avarijos vietą buvo saugoma vidaus tarnybos karių, tik zonos viduje galėjai laisvai judėti, visur kitur buvo būtini leidimai.
Beje, J. Sidabrui teko pabūti ir elektriku – į apleistus kaimus jie tiesdavo elektros laidus, kuriuos prijungdavo prie milicijos postų. Ankstesniais metais tokius apleistus kaimus degindavo, tačiau vėliau tai uždraudė – gaisro metu į dangų kildavo radioaktyvūs pelenai. Tuo pačiu tikslu – kad sumažintų radiaciją – kiekvieną vidurdienį vandeniu būdavo laistomos kaimelio gatvės, kad nekiltų radioaktyvios dulkės.
Žibikiškis mano, kad dozimetrai buvo naudojami labiau dėl vaizdo – kai vieną jų avarijos likvidatoriai išardė, rado tik pusę aparate būtinų angliukų, tad tikslaus radiacijos kiekio niekas nežinojo. Vos atvykus, pirmąją savaitę, visi jautė kažkokį gumulą, sunkumą gerklėje, kuris po to praėjo ir toliau nebekankino.

Su evakuacija sutiko ne visi

Nors buvo draudžiama žvejoti, vyrai to draudimo ne itin paisė – savaitgaliais prie vandens saugyklų ne vieną galėjai pamatyti su meškere. Sužvejodavo didžiulių šamų, tačiau viską mesdavo atgal į vandenį – šalia tokių žuvų dozimetrai, informuodami apie radiaciją, skleidė didžiulį traškesį.
Vaizdas zonoje buvo kaip po atominio karo – namai tušti, užkaltais langais. Per dvejus metus visi daiktai jau buvo išvežti ir palaidoti. Prie kaimelių stovėjo ženklai, įspėjantys, kad čia draudžiama būti, o pažeidėjai bus baudžiami budinčių milicininkų.
„Buvo vietinių gyventojų, kurie neišvažiavo, nepasidavė evakuacijai. Į parduotuvę kartkartėmis ateidavo keli vietiniai žmonės. Mes tik galvodavome: iš kur jie ateina, kur gyvena ir kaip čia išvis išgyvena. Sulaukėjusios vištos tupėjo ant medžių šakų, sulaukėję šunys lakstydavo niekieno neprižiūrimi“, – pasakojo žibikiškis.
J. Sidabras prisipažįsta: dabar jau daug kas išgaravo iš atminties, tačiau gali pasakyti, kad tas laikas – nuo kovo iki rugpjūčio – labai prailgo. Viskas buvo įkyrėję iki gyvo kaulo, jis eidavęs pas viršininkus ir prašęs, kad išleistų į namus, o juk buvo išsiųsti pusei metų.

Liko tik prisiminimai

Grįžęs iš Černobylio, žibikiškis gavo padėkos raštą ir Černobylio avarijos likvidatoriaus pažymėjimą, kurį pateikus buvo galima pasinaudoti lengvatomis. Tų lengvatų gana greitai neliko.

Betoniniu sarkofagu uždengtą (dešinėje) avarijos vietą pavyko nufotografuoti
tik kelis kartus.

„Pirmą dešimtmetį mus kasmet tikrindavo medicinos komisija, 1996 metais kelias savaites gulėjau Santariškių klinikose, po to kaip kompensaciją už darbą Černobylyje gavau apie tris tūkstančius litų. Ir viskas. Dabar viską primena tik už dalyvavimą avarijos likvidavime gaunamas šešiasdešimt dviejų eurų priedas prie pensijos“, – sakė „Santarvės“ pašnekovas.
1988-ieji buvo Michailo Gorbačiovo paskelbtos perestroikos metai, „varžtai“ buvo kiek atlaisvinti, ir estai ant savo rankovių jau buvo prisisiuvę nacionalines vėliavėles. Vienas jų net sugebėjo paslapčia išvažiuoti iš Černobylio į namus, ten paatostogauti ir sugrįžti, už tai jis buvo nubaustas trims paroms daboklės, tačiau ir jų neatsėdėjo.
Pasak J. Sidabro, grįžęs į Mažeikius, jis užėjo į sovietinį komisariatą prisiregistruoti. Tada karinis komisaras jam sakė, kad mėgins suruošti dar vieną likvidatorių partiją į Černobylį. J. Sidabras abejoja, kad jam tai pavyko padaryti.
„Mažeikiškių, su kuriais kartu praleidau tuos mėnesius, nebesutinku. Anksčiau ir mūsų mieste veikė klubas, vienijantis Černobylio avarijos likviduotojus, tačiau paskutinį kartą buvome susirinkę gal prieš septynerius ar aštuonerius metus. Organizacijos pirmininkai keitėsi, kiekvienas traukė antklodę ant savęs, tad iš tos veiklos liko tik prisiminimai“, – pasakojo J. Sidabras.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto